Sovietų genijus, bandęs nugalėti kapitalizmą jų pačių žaidime, bet sukūręs visą modernų pasaulį

1959 metų vasarą Sokolnikų parke Maskvoje vyko paroda, kurioje buvo eksponuojama gražiausioji Amerikos kapitalizmo pusė. Tai turėjo būti kultūrinių mainų programos dalis. Bet atidarymo dieną tebuvo apsikeista plonai pridengtais spygliais.

Dabar sovietų era asocijuojasi su nepritekliaus ir represijų vaizdais: tuščios lentynos, begalinės eilės prie duonos ir tolimos Sibiro darbo stovyklos. Bet šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje, SSRS išties buvo tikima, kad komunizmas atneš klestėjimą ir priteklių. 1957 metais, remiantis oficialiais duomenimis, SSRS BVP augo sparčiau, nei beveik visų kitų planetos šalių, įskaitant ir JAV.

Matematikas Leonidas Kantorovičius turėjo atsakymus, jei tik valdžia būtų pasirengusi klausyti.

1912 metais Sankt Peterburge gimusio Kantorovichiaus anksčiausius prisiminimus suformavo jo šeimą nuskurdinusi bolševikų revoliucija. Į Leningrado valstybinio universiteto matematikos programą jis įstojo, būdamas 14-os, po dviejų metų publikavo tyrimą, ir profesoriumi tapo 1934, būdamas 22. Tačiau 1937 metais, keliant galvą Vokietijos fašizmui, jis susitelkė į labiau praktiškus klausimus. Tad buvo laimingas, galėdamas padėti, kai faneros pramonė kreipėsi į jį, prašydama patarti, kaip būtų galima padidinti produktyvumą.

Kantorovičius sugalvojo sprendimą, kuriame yra pagrindai to, ką dabar vadiname linijiniu programavimu – problemų su daugeliu kintamųjų sprendimu ir optimalios strategijos pasirinkimu, naudojant geometriją. Tam problema pavaizduojama, kaip daugiadimensinė geometrinė figūra, kur kiekvienas matmuo reprezentuoja vieną kintamąjį. Optimali norimo sužinoti dalyko reikšmė – tarkime, kiek reikia žaliavos – visada yra viename tos figūros kampe – taip problemos sprendimas iš karto supaprastėja.

Kantorovičius suvokė, kad šis metodas tiktų ne tik fanerai, o bet kokiai problemai su daugeliu kintamųjų. Negana to, jis buvo įsitikinęs, kad taip galima optimizuoti pramonės ar regiono, ar net visos nacionalinės ekonomikos veikimą. Savo „dauginamųjų sprendimo metodą“ jis išdėstė 1939 metais knygelėje Matematinis produkcijos planavimo ir organizavimo metodas, ir nusiuntė šiuos pasiūlymus Gosplanui, įsitikinęs, kad jo idėja vertinga.

Gosplanas jį ignoravo – tikriausiai įtarimą kėlė schema, kuri atrodė prieštaraujanti marksizmo principui, vertę nustatančiam pagal darbininkų darbą, o ne geometriją. Ignoravimo neatgrasytas Kantorovičius karo metais tęsė darbą prie, kaip jis pats vadino, „apmąstymų ekonomikos srityje“, ir dėjo idėjas į knygą. Po karo jis džiaugėsi, galėjęs pritaikyti savo metodus plieno lakštų naudojimo optimizavimui Leningrado vagonų gamykloje, ir vėliau didžiavosi, kad jam pavyko sutaupyti žaliavų.

Tačiau laikai pasikeitė po Stalino mirties 1953. Amerikos nacionalinė paroda Sokolnikų parke buvo dalis vadinamojo Chruščiovo atšilimo, represijų ir cenzūros atlaisvinimo ir didesnio atvirumo Vakarams.

Šioje aplinkoje matematika ekonomikoje nebeatrodė taip pavojingai. Kantorovičiui buvo leista atidaryti laboratoriją Novosibirsko universitete ir dirbti su naujai sukurtu Centriniu ekonomikos matematikos institutu Maskvoje. Atidarymo ceremonijoje Kantorovičius netgi leido sau kritikuoti pagrindinius sovietų ekonomistus dėl jų nenoro taikyti optimizavimo ir kitus matematinius metodus.

Septintajame dešimtmetyje matematiniai metodai paplito labiau. Bet tuo metu Sovietų sąjunga negalėjo gauti naudos iš optimalaus planavimo. Planinės ekonomikos pagrindinė idėja yra tokia, kad visi laikosi plano. Tikrovėje, fabrikų valdytojai apskaitos knygas „priderindavo“ prie planų, o darbininkai kam nereikia neprasitardavo, bijodami sankcijų.

Sovietinė ekonomika buvo pilna gilių, tamsių užkaborių, kuriuose užstrigtų gudriausios matematinės formulės. Politiniai lyderiai optimaliu planavimu paremtų rekomendacijų irgi nebuvo nusiteikę įgyvendinti. Pavyzdžiui, niekas nebuvo pasirengęs uždaryti neefektyviai dirbančio fabriko tik dėl to, kad kažkokie skaičiavimai taip rodo.

Tad iš tiesų linijinis programavimas niekados iš esmės į Gosplano metodus ir nebuvo įtrauktas, sako Robertas Service'as, Sovietų laikus tyrinėjantis istorikas iš Oksfordo universiteto. Tačiau Kantorovičiaus darbus vadinti nesėkme būtų klaida, jie iš tiesų pakeitė pasaulį.

Vakaruose jis buvo nežinomas iki 1960 metų, kai pasirodė angliška pirmosios jo knygelės versija. Tuo tarpu amerikietis matematikas George'as Dantzigas, kuriam karo metu buvo skirta užduotis pagerinti JAV Karinių oro pajėgų logistikos efektyvumą, sukūrė stulbinamai panašų sprendimą. Dantzigas nesustojo, linijinio programavimo metodais išvystė matematines instrukcijas, vadinamas simplekso algoritmu. Tai greitai pasirodė esąs sklandžiausias ir galingiausias problemų sprendimų būdas.

„Nors viršininkai jį ignoravo, jo darbas iš tiesų pakeitė pasaulį“

Kitaip nei SSRS, kapitalizmo pramonės kapitonai šį būdą priėmė labai noriai. Viena iš pirmųjų tuo pasinaudojo Gulf Oil, panaudojusi algoritmą, ieškodama idealaus naftos produktų mišinio didelio oktaninio skaičiaus aviaciniam kurui. Nuo tada simplekso algoritmas buvo pritaikytas praktiškai visur, kur bepažvelgtumėte – ir daugelyje vietų, kur nė nežvilgtelėtumėte. Galima sakyti, tai yra modernaus pasaulio veikimo algoritmas.

Sovietų sąjunga niekada neprisivijo Amerikos, nekalbant jau apie aplenkimą. Bet Kantorovičiaus indėlis neliko nepastebėtas: už linijinio programavimo atradimą 1975 metais kartu su Tjalling C. Koopmans jis pasidalino Nobelio premiją ekonomikos srityje už indėlį į optimalaus išteklių paskirstymo teoriją. Tai buvo lauktas atpildas žmogui, kuris visada tikėjosi, kad jo darbas bus naudingas.

Daniel Cossins

newscientist.com