Gyvenimas po 30-ies. Ar tiesa, kad anksčiau žmonės senatvės nesulaukdavo?

Viskas kiek sudėtingiau. Senovės Egipto viziris Ptahhotepas rašė apie senatvei būdingas fizines negalias. Senovės graikai ilgą amžių laikė dievų prakeiksmu, o jų antkapiai rodo, kad žmonės tada išgyvendavo iki 80 metų. Archeologų rastuose piešiniuose kartais vaizduojami seni žmonės. Negana to, „Senukas iš La Chapelle-aux-Saints“ – neandertalietis, gyvenęs prieš 56 tūkstančius metų, mirė sulaukęs garbaus amžiaus: jis buvo praradęs beveik visus dantis, o taip pat sirgo kai kuriomis ligomis, tarp kurių buvo ir artritas.

Iki šių laikų išlikusių genčių, kurių nariai gyvena toli nuo šiuolaikinės medicinos ir kitokios civilizacijos, tyrimai rodo, kad jie išgyvena ilgiau, nei manyta. Vidutiniškai – iki 70 metų.

Tad galima daryti išvadą apie visai žmonijai būdingą gyvenimo trukmę, „Aeon“ straipsnyje tvirtina Australijos nacionalinio universiteto archeologijos mokslų kandidatė Christine Cave. Bendra taisyklė būtų tokia: kūdikių mirtingumas didelis, paskui jis staigiai mažėja ir išlieka pastovus iki 40 metų – o paskui pradeda augti ir savo piką pasiekia 70 metais.

Tad Iš kur gi kilo mitas, kad anksčiau žmonės nesulaukdavo senatvės? Gali būti, kad iš archeologinių radinių. Iš aptiktų palaikų archeologai ir antropologai išsiaiškina apytikrį amžių, lytį ir bendrą sveikatos būklę. Tokie organizmo augimo ir vystymosi ženklai, kaip dantų prasikalimas, padėdavo santykinai tiksliai nustatyti vaikų amžių. Suaugusiųjų vertinimai remiasi bendru organizmo nusidėvėjimu.

Vidutinis mirties amžius

Didelis vaikų mirtingumas sumažina amžiaus vidurkį viename amžiaus spektro gale, o atviros amžiaus kategorijos (40+, 50+) – kitame. Šios kategorijos atsirado, nes iš akies nustatyti tikslų amžių neįmanoma. Vidutinis 35 metų mirties amžius visai nereiškia, kad jo sulaukę žmonės mirdavo. Jis reiškia, kad kiekvienam mirusiam kūdikiui tekdavo žmogus, išgyvenęs iki 70 metų. Gyvenimo trukmės statistika – toli gražu nėra idealus mūsų protėvių gyvenimo kokybės rodiklis.

Be to, argi galima teigti, kad šiuolaikinė visuomenė tinkamesnė ilgam ir sveikam gyvenimui, nei medžiotojo rinkėjo gyvensena? Į šį klausimą mokslininkai jau atsakė. Jie palygino šiuolaikinių medžiotojų-rinkėjų genčių gyvenimo trukmę, bet iš lygties pašalino vaikų mirtingumą. Paaiškėjo, kad jų gyvenimo trukmė – 70–80 metų, o tai praktiškai nesiskiria nuo gyvenimo trukmės šiuolaikinėse industrinėse visuomenėse.

Taigi, norint efektyviau įvertinti gyvenimo trukmę, reikia neatsižvelgti į vaikų mirtingumą. Beje, kaip jau minėta, šiam vidurkiui įtaką daro ir negalėjimas tiksliai nustatyti 50+ kategorijos amžiaus. Taigi, archeologų atlikti vidutinio mirties amžiaus vertinimai buvo iškreipti abiejuose amžiaus spektro galuose. Dėl to senatvės sulaukę žmonės archeologams tapdavo „nematomi“. O tai, savo ruožtu reiškia, kad negalime nuodugniai suprasti tolimos praeities visuomenių. Be archeologinės šių „nematomų“ žmonių identifikacijos negalime nustatyti jų santykių su pagrindine visuomenės dalimi.

„Nematomi“ ilgamečiai

C. Cave su kolega M. Oxenhamu sukūrė „nematomųjų“ pamatymo metodą. Tam jie ištyrė anksčiau kasinėtas senas Worthy Park kapines Hampšyro grafystėje, kuriose anglosaksai mirusiuosius laidojo prieš maždaug 1500 metų. Daryta prielaida, kad palaidotieji maitinosi maždaug taip pat.

Mokslininkai išmatavo šių žmonių dantų nusidėvėjimą, o paskui suskirstė juos į grupes: žmonės, kurių dantys labiausiai nusidėvėję – vyresni už kitus. Paskui jie palygino savo modelį su žinomu panašaus amžiaus struktūros pasiskirstymo modeliu, ir taip išryškėjo „nematomi“ pagyvenę žmonės. Iš Worthy Park kapinių pavyzdžio paaiškėjo, kas išgyveno iki visai garbingo amžiaus, kas mirė sulaukęs maždaug 75 metų, o kas – vos peržengęs 50 metų slenkstį.

Šis modelis pateikė ir kitų atradimų. Anksčiau manyta, kad dėl gimdymo pavojų vyrai gyveno ilgiau už moteris, tačiau Cave-Oxenham tyrimas parodė ką kita. Jų metodas buvo panaudotas ir kitoms anglosaksų kapinėms. Paaiškėjo, kad iš 9 seniausių žmonių palaikų, rastų visose trijose kapinėse, buvo 7 moterys. Tuo remiantis galima spėti, kad moterims ilgesnė gyvenimo trukmė buvo būdinga visada.

Be to, remdamiesi nauju modeliu, archeologai atkreipė dėmesį į kapaviečių radinius. Yra žinoma, kad anglosaksai vyrus paprastai laidodavo su ginklais, o į moterų kapus dėdavo juvelyrinius dirbinius. Tad galima daryti išvadą, kad vyrai buvo tapatinami su jų koviniais gebėjimais, o moterų grožiu buvo žavimasi. Nustatant kapaviečių amžių paaiškėjo, kad, sprendžiant iš radinių kapuose, netgi 60 metų vyrai išlaikydavo kario statusą, o moterų grožis buvo vertinamas iki 30–40 metų.

Įdomu, kad vyresnių žmonių kapuose dažniausiai būdavo randamos kūno priežiūros priemonės. Labiausiai paplitusi – žnyplutės, ir jos dažniausiai būdavo dedamos į pagyvenusių vyrų kapus. Ar tai reiškia, kad jie labiau nerimavo dėl savo išvaizdos? Ar kad pagyvenusios moterys buvo tokios „tolimos nuo grožio“, kad priežiūros priemonės joms jau negalėjo padėti? Atsakyti į tai kol kas neįmanoma, tačiau būtent šis mirties amžiaus nustatymo metodas suteikia retą galimybę žvilgtelėti į to laiko žmonių gyvenimą.

„Mirtingumo plynaukštė“

Per visą žmonijos istoriją maksimali gyvenimo trukmė (~125 metai) kol kas nepakito. Savo laiku mokslininkai paskaičiavo, kad atmetus tris pagrindines mirtingumo vyresniame amžiuje priežastis – širdies kraujagyslių ligas, insultus ir vėžį, – gyvenimo trukmė išaugtų vos 15 metų.

Tarp kitko – remiantis nauju tyrimu, publikuotu žurnale „Science“, tokia riba neegzistuoja iš viso. Mokslininkai išanalizavo 4000 italų ilgaamžių (105 metų ir vyresnių) mirtingumo rodiklius ir išsiaiškino, kad didžiąją gyvenimo dalį auganti mirties rizika, staiga didėjanti 70–80 metų amžiaus grupėje, netikėtai sumažėja sulaukus 105 metų. „Mirtingumo plynaukštė“ reiškia, kad sulaukus tokio amžiaus, mirties rizika sumažėja iki 50% ir tokiame lygyje pasilieka.

„Jei mirtingumo plynaukštė egzistuoja, tada žmogaus gyvenimo trukmei ribų nėra“, – mano Prancūzijos sveikatos ir medicininių tyrimų instituto demografas Jean-Marie Robine. Tačiau norint nustatyti tokią „plynaukštę“, reikėtų atlikti plačius pasaulinius tyrimus.

Įdomu, kodėl mirtingumas sumažėja, sulaukus 105 metų? Tyrimas į šį klausimą neatsako, tačiau jo autoriai pateikia hipotezes. Viena iš jų – natūrali atranka: turintys ligoms galinčius priešintis genus gyvena ilgiau. Kitos – įdomesnės – esmė, kad kažkuriuo metu mūsų kūno atsistatymo mechanizmai neutralizuoja žalą.

Ilgaamžiai gyvena „lėtą gyvenimą“: jų ląstelės taip greitai nesidalina kaip anksčiau, ir medžiagų apykaitos sparta mąžta – o tai sumažina žalą organizmui. Tai iliustruoja vėžio pavyzdys. „Vėžys – gan dažna 70, 80 ir 90 metų amžiaus žmonių mirties priežastis. Tačiau labai nedaug kas miršta nuo vėžio, sulaukęs 100 metų“, – sako vienas iš tyrimo autorių Jim Vaupel. Kol kas nežinoma, kokie būtent genai reguliuoja šią plynaukštę, bet gali būti, ateityje jie padės kovoti su senėjimu.