Žmonija kaip superorganizmas? „Organizminės“ kompiuterijos idėja

Superorganizmų pavyzdžių gamtoje netrūksta. Tai – iš daugybės individų sudarytos sistemos, kurios dirba koordinuotai, taip užtikrindamos sklandų viso superorganizmo gyvavimą. Vienas geriausių tokių superorganizmų pavyzdžių – skruzdžių kolonija. Ją sudarančios dešimtys tūkstančių skruzdėlių kiekvieną dieną sutartinai dirba ne tam, kad išgyventų pačios, tačiau, kad būtų gerai aprūpintas ir apsaugotas visas lizdas. Ypač – kolonijos ateitį užtikrinanti jo gilumoje tūnanti motinėlė ir jos padėti kiaušiniai.

Ar nebūtų nuostabu, jei žmonija taip pat funkcionuotų kaip vienas, gerai suderintas skruzdžių lizdas? Dirbtume išvien visos žmonijos labui, ir taip sukurtume geriausias sąlygas žmonijos išlikimui. Galbūt žmonija kaip superorganizmas skamba kaip viena iš futuristinių svajonių, tačiau žmonių kompiuterijos specialistams tai – net labai įgyvendinama užduotis.

Pasak organizmų kompiuterijos idėjos autoriaus ir šios srities pionieriaus, Žmonių kompiuterijos instituto (Human Computation Institute) direktoriaus Dr. Pietro Michelucci, technologijoms tobulėjant, tikėtina, žmonės gebės taip susireguliuoti žmonijos superorganizmą (t.y., patys save), jog galės toliau ilgai ir harmoningai egzistuoti.

„Šiuolaikinės žmonių kompiuterijos metodai jau leidžia nesudėtingai padalinti dideles užduotis daugybei žmonių, pavyzdžiui, kaip tai atlieka Amazon Mechanical Turk. Jau esame sukūrę patikimus „minios intelekto“ algoritmus. Suprantame, kaip sujungti geriausias žmonių ir kompiuterių savybes, kad kompiuteriai padėtų atlikti įvairias užduotis, o mes savo ruožtu mokytume kompiuterius tapti vis efektyvesniais,“ – sako Dr. Michelucci.

Žmonių kompiuterija jau sprendžia XXI-ojo amžiaus problemas, skatina mokslo progresą ir suteikia galimybę mokslininkams atsakyti į daugiau klausimų, susijusių su ligomis, klimato atšilimu ir kitomis pasaulio problemomis, ir pranoksta net dirbtinį intelektą

„Tačiau visos šios technologijos yra izoliuotos vienos nuo kitų, visai žmonių kompiuterijos ekosistemai trūksta vientisumo. Tai galėtų pakeisti organizmų kompiuterijos metodika,“ – sako Dr. Michelucci.

Pasak mokslininko, išspręsdami vieną problemą, dažnai sukuriame kitą. Pavyzdžiui, išmokę išgydyti daug gyvybių nusinešančias ligas, sukuriame sąlygas populiacijai nevaldomai augti. Tankiai apgyvendintoje planetoje dar labiau plinta ir vystosi naujos infekcijos, o jų sklaidą pagreitina įvairūs transporto patobulinimai. Dr. Michelucci nuomone, toks problemų sprendimo būdas ne tik per lėtas, bet ir pavojingas. Kol pastebime mūsų veiksmų padarinius, atgal grįžti gali būti per vėlu – pavyzdžiui visai pašalinti globalinio atšilimo padarinius. Tačiau jei žmonija gebėtų koordinuoti savo veiksmus ir daryti kolektyvinius sprendimus esamuoju laiku, nenumatytų padarinių išvengti būtų daug lengviau.

Panašiai, kaip koordinuotai veikianti skruzdėlių kolonija. Čia būdingas darbų pasidalijimas: skruzdės-skautai ieško naujų maisto šaltinių, skruzdės–darbininkės pasirūpina šio maisto pargabenimu į lizdą, atliekų tvarkytojai rūpinasi lizdo švara, o kiaušinėlių ir motinėlės slaugytojai – ateities skruzdžių karta. Tačiau svarbiausia, jog skruzdės nuolat viena su kitomis komunikuoja feromonais. Taip jos greitai randa trumpiausią kelią prie maisto šaltinio, geba kartu sumedžioti ir į lizdą parnešti daug kartų už save didesnius gyvūnus, žino, kada visu smarkumu pulti lizdą užpuolusį plėšrūną ir t.t. Ši komunikacija, bei kiekvienos skruzdės pasiryžimas dirbti viso lizdo naudai, skruzdžių koloniją paverčia galingu, save reguliuojančiu superorganizmu.

Tačiau ar žmonės gali išmokti komunikuoti taip pat efektyviai, kaip skruzdėlės? Žinoma, ne be technologijų pagalbos. Internetas, socialiniai tinklai, „minios intelektą“ išnaudojančios technologijos jau kuria integruotą, esamuoju laiku susietą visuomenę. „Google maps“ pasyviai renka duomenis iš daugybės išmaniųjų telefonų naudotojų, ir šiuos duomenis panaudoja transporto spūsčių žemėlapiams sudaryti. Restoranus ir kitas lankytinas vietas pasirenkame pagal daugybės lankytojų paliktus įvertinimus. Net nesusimąstydami kasdien teikiame duomenis ir žinias kitiems pasaulio gyventojams, ir naudojamės informacija patys.

Bet visa tai vyksta dar pernelyg lėtai ir izoliuotai, kad efektyviai spręstų didžiausias žmonijai grėsmę keliančias problemas. Dr. Michelucci teigimu, tai pakeis papildytoji realybė (angl., „augmented reality“), kuri ir bus didžiausias šio amžiaus išradimas. Nors apie papildytąją realybę kalbama daug, kol kas šios technologijos panaudojimas ribotas, ir mažai kas įsivaizduoja kaip ateityje ji pakeis visų mūsų gyvenimus.

„Papildytoji realybė leis tapti integruota besikuriančio fizinio-kibernetinio pasaulio dalimi,“ – sako Dr. Michelucci. „Dėvėdami papildytosios realybės akinius, galėsime sekti GPS navigacijos siūlomą maršrutą, rodomą tiesiog ant asfalto. Matysime kiaurai pastatus, galėsime ore piešti virtualius grafičius, kuriuos patobulinti galės bet kuris praeivis.“

„Visa tai leis sukurti efektyvesnę visuomenės struktūrą, kurioje kiekvienas žmogus, kaip superorganizmo dalis, yra glaudžiai ir tiesiogiai integruotas į sistemą,“ – teigia Dr. Michelucci.

Informacija apie supančią aplinką ar rūpimus klausimus kiekvienam iš mūsų bus prieinama vos tik jos pageidaujant. Tuo tarpu patys neišvengiamai tapsime „jutikliais“: nuolat rinksime pasauliui prieinamus duomenis, bei juos apdorosime. Panašiai, kaip dabar nė nesusimąstydami teikiame duomenis apie savo buvimo vietą „Google Maps“. Tačiau ateityje toks pasyvus informacijos rinkimas apims beveik visas gyvenimo sritis. O šios informacijos pagrindu daromi sprendimai, prisidės prie globalios sistemos harmonijos.

Tačiau kas vadovaus šiai ateities žmonijos struktūrai? Ar milijardai žmonių tikrai gali sėkmingai organizuotis, egzistuoti be lyderių? Pasak žmonių kompiuterijos ekspertų, tokia decentralizacija ne tik įmanoma, tačiau gali būti ir daug veiksmingesnė už „iš viršaus“ valdomą sistemą.

Štai, tyrėjai Pavlic ir Pratt (2013) teigia, jog ateities žmonių kompiuterijos sistemose lyderių išvis nebus. Panašiai kaip skruzdėlės kolonijoje atlieka savo ir tik savo vaidmenį – tačiau natūraliai, negaudamos jokių nurodymų iš kitų skruzdėlių. Ateityje žmonės taip pat bus labai gerai prisitaikę atlikti savo vaidmenį, jiems geriausiai tinkantį pagal įgūdžius ir pomėgius. Žmonės nesikiš vieni į kitų darbą, o užduotis pasirinks patys. Įdomu, jog tokios žmonių kompiuterijos sėkmės prielaida – ribotas individų suvokimas apie bendrus sistemos tikslus. T.y., kiekvienas žmogus gebės puikiai atlikti savo darbą, tačiau nesirūpins savo indėlio poveikiu visai sistemai, ar bendra jos būkle bet kuriuo metu.

Dar svarbiau, jog tokioje sistemoje svarbiausi bus jos narių ryšiai, bendradarbiavimas. Kitaip sakant, jei tarp visų sistemos narių nesusidarytų glaudžių informacijos ryšių, jei vienas žmogus negalėtų pratęsti kito jau pradėto darbo, tokia struktūra nebūtų veiksminga, o individualus indėlis neturėtų beveik jokios vertės.

Tuo tarpu, į klausimą apie tokios sistemos efektyvumą didėjant žmonių populiacijai, atsako Dr. Michelucci ir kolegų atliktas pirmasis organizmų kompiuterijos eksperimentas (Michelucci, 2013). Jo metu, virtualiame 3D pasaulyje mokslininkai tyrė kaip efektyviai didesnės ir mažesnės žmonių grupės sprendžia problemas papildytąja realybe.

„Organizmų“ komanda paprastame „mafijos“ tipo žaidime komunikavo, naudodami papildytąją realybę, realiu laiku gaudami informaciją iš kitų komandos narių, ir taip tarsi matydami jų akimis. Tuo tarpu kitos eksperimento grupės bendravo įprastesniais metodais: „sociali“ komanda galėjo vieni kitiems savo nuožiūra siųsti vaizdinius ir rašytinius pranešimus, o „radijo“ grupė – komunikuoti racijomis ir popieriniu žemėlapiu.

Eksperimentas parodė, jog paprasčiausi komunikacijos metodai išties veikia mažose grupėse. Tačiau prie komandos prisijungiant vis daugiau narių, racijos ir žemėlapio nebeužtenka. Tuo tarpu, nors organizmų kompiuterijos komunikacijos metodai mažose grupėse nėra efektyvūs, – veikiausiai dėl to, jog reikia ilgiau mokytis jomis naudotis, – šiais metodais sukurtas „superorganizmas“, didėjant komandai, darosi vis efektyvesnis. Pasak Dr. Michelucci ir kitų šią sritį tyrinėjančių mokslininkų, tai parodo, jog parinkus tinkamus organizmų kompiuterijos metodus, ši sistema galėtų veikti net labai didelėse populiacijose.

Dr. Michelucci teigimu, nors papildytos realybės technologijos jau pritaikomos realiai, o apie jas šnekama vis daugiau, kad šios technologijos būtų naudojamos, prireiks kurio nors technologijų magnato iniciatyvos sukurti populiarų papildytos realybės sprendimą. Pavyzdžiui, „iSpecs“ akinius, kurie taptų tokie įprasti kaip išmanieji telefonai.

Dr. Michelucci neabejoja, jog po truputį, šiuos įrenginius įsigytų visi: „Gyvename informacijos amžiuje. Todėl galimybė realiu laiku gauti aktualią informaciją suteikia pranašumą. Ateityje prieiga prie informacijos taps kiekvieno individo išlikimo sąlyga.“

Šaltiniai:
Interviu su Dr. Pietro Michelucci, 2018-12-20, Ithaca, NY
Michelucci, P. (2013). Organismic Computing. In Handbook of Human Computation (pp. 475-501). Springer, New York, NY.
Pavlic, T. P., & Pratt, S. C. (2013). Superorganismic behavior via human computation. In Handbook of human computation (pp. 911-960). Springer, New York, NY.
Michelucci, P., & Dickinson, J. L. (2016). The power of crowds. Science, 351 (6268), 32-33.