Karas neišvengiamas? Ką apie tai sako matematika ir kodėl to neįmanoma išvengti

Istorikai detaliai tyrinėja karus, tikėdami, kad, mokydamiesi iš praeities klaidų, galėsime jų išvengti ateityje. Todėl dauguma mokslininkų bando suprasti lemtingus istorinius asmenis, jų veiksnius bei sprendimus, kurie privedė iki karinių konfliktų. Tokiu būdu galima pastebėti pasikartojančius elgsenos dėsningumus, kurių reikėtų vengti ateityje.

Vis dėlto pastaraisiais metais atsirado naujas mokslinis požiūris į karinių konfliktų tyrimus, teigiantis, kad karas yra paprastas, tačiau neišvengiamas tinklo fenomenas, kuris yra įsiūtas į visuomenės struktūrą. Ši hipotezė yra gan paprasta – visuomenė yra sudėtingas socialinių, politinių ir ekonominių jėgų „voratinklis“, kuriame ypatingą svarbą turi sąryšiai tarp individų ir šalių, kurias jie reprezentuoja. Šie sąryšiai nuolatos persiformuoja iš naujo, dažnai dėl smurto ir mirčių, tad, kai šis sąryšių kismas bei su tuo susijęs smurtas pasiekia tam tikrą lygį, prasideda tai, ką vadiname karu.

Hipotezė atrodo gan įtikinama, tačiau kyla klausimas, ar turime pakankamai duomenų jai pagrįsti. Tą padaryti pabandė Florencijos universiteto mokslininkas Ugo Bardi kartu su keliais kolegomis. Tyrėjai išanalizavo vieną didžiausių rinkinių su istoriniais duomenimis apie karinius konfliktus ir padarė išvadą, kad išties tinklo teorijos hipotezė karui gali būti taikoma.

„Mūsų rezultatai patvirtina mintį, kad karas yra statistinis fenomenas, susijęs su žmonių visuomenės tinkline struktūra“, – rašoma mokslininkų ataskaitoje.

Savo tyrimui U.Bardi komanda panaudojo Džordžijos technologijos universiteto Atlantoje mokslininko Peterio Breche sudarytą duomenų bazę, kurioje surinkta informacija apie karus nuo 1400 iki 2000 metų. Italijos mokslininkai surado bei išanalizavo įvairias pastebėtas tendencijas šioje duomenų bazėje, taip pat išnagrinėjo šių duomenų statistines charakteristikas.

Dauguma tinklinių fenomenų pasižymi viena savybe – jiems būdingas taip vadinamasis laipsninio dėsnio pasiskirstymas (angl. power law). Šis matematinis dėsnis veikia daugelyje sujungtų struktūrų, pavyzdžiui, jis tinka aprašyti tarpusavyje sudėtingais sąryšiais susijusias internetines svetaines. Dauguma tinklalapių turi nedaug ryšių su kitais, tačiau nedidelis skaičius interneto svetainių turi didžiulį kiekį sąsajų su kitomis. Išties, jei šiuos sąryšius apibūdintume svetainės populiarumo rodikliu, galima būtų sakyti, kad pastarosios nuo pirmųjų skiriasi ne kartais, o dešimtimis kartų.

Panašus laipsninio dėsnio pasiskirstymas būdingas ir ligų epidemijoms, sklindančioms visuomenės tinkle. Didžiulis kiekis ligų prasiveržimų yra mažas ir nereikšmingas, tačiau labai nedidelis skaičius epidemijų paliečia milijonus žmonių ir jų poveikis yra katastrofiškas. Net ir miškų gaisrų mastui būdingas šis dėsnis, nes jie sklinda tinklą primenančia, jungčių tarp gaisrų židinių struktūra.

U.Bardi kartu su komanda pastebėjo, kad šis dėsningumas yra būdingas ir kariniams konfliktams – dauguma jų nusineša tik nedidelį kiekį aukų, tačiau labai nedidelis skaičius tokių konfliktų tampa milijonų žūčių priežastimis.

„Atrodo, kad karams galioja tie patys statistiniai dėsniai, kaip ir kitiems katastrofiškiems fenomenams, tokiems kaip uraganai, žemės drebėjimai, cunamiai ar potvyniai, kurių pasiskirstymas atitinka laipsninį dėsnį“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.

Tai svarbi išvada, kuri leis tinklus tyrinėjantiems matematikams analizuoti karus, naudojant tuos pačius matematinius įrankius, kuriuos jie jau kurį laiką naudoja tirdami kitus tinklinių struktūrų fenomenus. Be to, šie italų mokslininkų rezultatai leidžia pažvelgti giliau į karo, kaip fenomeno, prigimtį bei priežastis.

Pavyzdžiui, istorikai dažnai sutelkia dėmesį į konkrečius įvykius, dėl kurių kilo vienas ar kitas karas. Tačiau U.Bardi komandos išvada leidžia daryti išvadą, kad, nors ir lemtingi, tokie įvykiai neapsprendžia konflikto masto. Čia galima būtų brėžti analogiją su miško gaisru – jo mastui beveik jokios įtakos neturi šaltinis, o daugiausiai lemia tai, kokio pavidalo tinklą toje apylinkėje sudaro augantys medžiai.

Panašiai ir karo mastas mažai priklauso nuo pradinio incidento, tačiau labai stipriai priklauso nuo politinių, socialinių ir ekonominių įtampų tinklo, kuris egzistuota konkrečiame regione konkrečiu laiku. Tačiau čia ir yra sudėtingiausia dalis, mat tokių įtampų tinklą labai sudėtinga išmatuoti. Dėl šios priežasties visada derėtų skeptiškai priimti teiginius, kad konkretų konfliktą pavyks išspręsti greitai ir lokalizuotai – juk Pirmojo pasaulinio karo pradžioje visos pusės skelbė, kad po kelių savaičių visi kariai grįš pergalingai namo.

Naudodamas savo tyrimo išvadas U.Bardi kartu su kolegomis teigia netikintys šiandien dažnai girdima idėja, kad žmonija jau pasimokė iš klaidų, todėl tampa vis taikesnė. Žvelgiant į tuos 600 metų duomenis, akivaizdu, kad, nors karinių konfliktų sumažėjo, tie, kurie visgi įvyksta, yra ypač destruktyvūs.

Beje, šis tyrimas nėra pirmasis ar vienintelis, nagrinėjantis tokį požiūrio tašką, visgi jis patvirtina pastaruosius du dešimtmečius atliktus kitų panašių tyrimų rezultatus. Štai praeitais metais Kolorado universiteto mokslininkas Aaronas Clauset atliko panašią analizę, tik su mažesnės apimties karinių konfliktų duomenų baze. Savo išvadose jis teigia, kad dabartinis sąlyginės taikos laikotarpis turėtų tęstis bent šimtą metų nuo paskutinio didžiulio konflikto – Antrojo pasaulinio karo – kad galima būtų kalbėti apie kažkokį esmingą žmonijos elgsenos pokytį. Dar daugiau, A.Clauset teigia, kad kaip tik kuo ilgesnis taikos periodas, tuo jis trapesnis. Tad didelio masto konflikto tikimybė auga su kiekvienais metais, nes stebint įvykius pasaulyje, nepanašu, kad žmonija kažko išmoko per pastarąją pusę amžiaus.