„Černobylis prie Senos“. Kaip Prancūzija tvarkosi su radioaktyviu Marijos Kiuri palikimu

1933 metais branduolinei fizikei Marijai Skladovskai Kiuri savo laboratorijoje Lotynų kvartale – pačiame Paryžiaus centre – pasidarė ankšta. Jos ekperimentams su radžiu Paryžiaus universitetas piečiau sostinės, Arcueil kaime, pastatė mokslo tyrimų centrą. Dabar Arcueil – priemiestis, kuriame daugiausiai gyvena darbininkai. O išsikerojusiame sode šalia XVII amžiaus akveduko stovinčią apleistą Kiuri laboratoriją vadina „Senos Černobyliu“. Ir ne veltui, rašo Bloomberg Businessweek.

Laboratorija buvo uždaryta 1978 metais, jokių stambių nelaimių joje nenutiko. Tačiau jos spinduliuojama radiacija grėsmę kels dar daug šimtmečių. Prancūzijos Atominio saugumo valdyba laboratorijoje be atitinkamos apsaugos priemonių lankytis uždraudė. Laboratoriją juosia betoninė siena su spygliuota viela ir stebėjimo kameromis. Nuolat matuojamas radiacijos lygis, taip pat ir netoliese tekančioje upėje.

„Mes – įrodymas, kad Prancūzija turi rimtą branduolinių atliekų problemą, – tvirtina Arcueil meras Christian Métairie. – Kyla klausimas, ar šalis iš tiesų pasirengusi su ja susidoroti“.

75% energijos Prancūzijoje sukuriama atominėse elektrinėse (JAV – 20%). Tačiau vyriausybė kokios nors ilgalaikės pavojingų radioaktyvių atliekų, sutelktų 906-iose saugyklose visoje šalyje, taip pat ir Arcueilyje, tvarkymo strategijos neturi.

Mažo aktyvumo medžiagos gabenamos į antžeminę saugyklą Prancūzijos šiaurės rytuose. Tačiau radžio pusinio skilimo periodas – 1600 metų, o Kiuri laboratorijos priestate yra pėdsakų urano izotopo, kurio pusinio skilimo periodas – 4,5 mlrd. metų. Pasak Greenpeace atominio padalinio atstovo Yannick Rousselet, „Prancūzijos atominė pramonė panaši į lėktuvą, nuo žemės pakilusį be pakilimo ir nusileidimo juostos“.

Į keturių juostų judrią gatvę įsiterpusios sudžiūvusiais vynuogienojais apipinto pagrindinio buvusios Kiuri laboratorijos pastato sienos – tikras grafičių magnetas. 1992 metais iš laboratorijos beveik visi radiacijos šaltiniai buvo išgabenti, tačiau Arcueil valdžia įsitikinusi, kad galima padaryti ir daugiau. 1997 metais mokslininkai padarė išvadą, kad ne tik atsitiktiniams praeiviams, bet netgi už kelių metrų nuo laboratorijos perimetrą juosiančios sienos pastatytų namų gyventojams radiacinio pavojaus nėra. Tačiau valdžia šią vietą vis vien laiko grėsme.

Pirmasis pavojaus skambutis suskambėjo 2010 metais: į laboratorijos teritoriją prasmukę vagys pavogė varinį kabelį. Ir piktavaliai ir policininkai galėjo būti apšvitinti, nes nedėvėjo apsauginių kostiumų – tai sukėlė policijos darbuotjų profsąjungos protestus.

Métairie duomenimis, vietos valymui nuo radiacijos jau išleista €10 mln., tačiau ši suma augs, nes valdžia artimiausiu metu ketina visus statinius demontuoti ir vietovę dezaktyvuoti. „Galiausiai pasiekėme pažangos, tačiau viskas vyksta itin lėtai“, – skundžiasi Arcueilio meras.

Remediacija (pradinės dirvos, vandens ar oro būklės atkūrimas po taršos pasekmių likvidavimo) buksuoja, nes didžioji dalis laboratorijoje dirbusių mokslininkų jau seniai mirę. (Pati Kiuri nuo kraujo ligos, susijusios su radiacija, mirė, praėjus metams nuo laboratorijos atidarymo.)

Nacionalinė Prancūzijos radioaktyviųjų atliekų tvarkymą prižiūrinti agentūra (Agence nationale pour la gestion des déchets radioactifs – ANDRA) Arcueilyje praleido daugiau nei 10 metų – sudarinėjo popieriuje, dirvoje, augaluose ir t.t. aptiktų radioaktyvių medžiagų katalogą. „Mūsų žinios apie ten vykdytus darbus fragmentiškos. Tai apsunkina mūsų veiklą“, – sako Fabien Hubert iš ANDRA.

Radioaktyvi ne vien Kiuri laboratorija. Nacionalinėje Prancūzijos bibliotekoje, specialiose švininėse dėžėse saugimas mokslininkų archyvas, kurį iki šiol (ir artimiausius kelis šimtus metų) galima tirti, tik vilkint apsauginę aprangą. Ir tik pasirašius atsakomybės reikalavimų atsisakymo sutartį.

Tas pats pasakytina ne tik apie Kiuri sutuoktinių mokslinius dokumentus, bet ir baldus ir netgi užrašų knygutes su patiekalų receptais. Tai neturėtų stebinti, juk Marija Kiuri galėjo nešiotis mėgintuvėlius su poloniu ir radžiu tiesiog palto kišenėje ir laikyti juos rašomojo stalo stalčiuje. Kiuri palaikai irgi laikomi švininiame karste. 1995 metais jie iš įprastų kapinių Prancūzijos pietuose perlaidoti Panteone.

Priminsime, kad mokslininkai radiacijos ilgai nelaikė grėsme ir netgi manė turint ją gydomųjų savybių. ХХ amžiaus pradžioje daugelyje buities daiktų (pavyzdžiui, laikrodžiuose), buvo radioaktyvių elementų, juk radis gražiai švyti tamsoje. Į dantų pastą buvo pridedama torio, o nuo nemigos gydyta radžiu „praturtintomis“ vonių druskomis.

Savo autobiografiniuose užrašuose Kiuri pažymėjo, kad vienas iš mokslininkų džaiugsmų buvo užsukti į laboratoriją naktį ir stebėti paslaptingą melsvai gelsvą radioaktyvių elementų švytėjimą. Dabar toks susižavėjimas atrodo kaip liūdnas kuriozas, primenantis kokaino pardavinėjimą vaistinėse kaip stimuliatorių.

Radioaktyvių elementų naudojimas buityje buvo uždraustas tik 1938 metais, griežčiausiai reikalaujant Amerikos sanitarinei maisto ir vaistų priežiūros agentūrai. Gyvybių nusinešė „radioaktyvumo mada“, tiksliai nėra žinoma.

Už savo darbą Marija Skladovska Kiuri gavo dvi Nobelio premijas – fizikos ir chemijos srityje. Radioterapija (spindulinis gydymas) tebelieka vienu iš pagrindinių piktybinių auglių gydymo būdų. „Radžio atradimas buvo tikra revoliucija, tačiau radioaktyvumas – lazda su dviem galais“, – sako Arcueilio meras Métairie.