Daugybė žmonių tiki vaiduokliais - ar mokslas yra pajėgus juos surasti?

Mintis, kad mirusių žmonių dvasia lieka su mumis, sena kaip pasaulis. Ir apie tai kalbama daugybėje istorijų – nuo Biblijos iki „Makbeto“. Tikėjimas vaiduokliais yra dalis platesnio susijusių paranormalių reiškinių platesnio tinklo, kuriais tiki žmonės, įskaitant mirties potyrį, gyvenimą po mirties ir bendravimą su dvasiomis. Toks tikėjimas suteikia paguodos norintiems tikėti, jog mūsų mirę artimieji žvelgia į mus iš dangaus ir palaiko mus sunkią akimirką.

Žmonės ne vieną amžių yra bandę (ar teigia bandę) bendrauti su dvasiomis. Karalienės Viktorijos laikais Anglijoje, pavyzdžiui, tarp aukštuomenės damų buvo itin populiaru savo salonuose prie arbatos puodelio rengti ir spiritizmo seansus. Be to, tokiuose prestižiniuose universitetuose, kaip Kembridže ar Oksforde, net buvo įsteigti vaiduoklių klubai, kurių nariai pasišovė ieškoti vaiduoklių egzistavimo įrodymų.

Savo ruožtu Amerikoje XIX amžiaus pabaigoje atsirado nemažai mediumų, kurie teigė galintys kalbėtis su mirusiaisiais. Tiesa, vėliau skeptiškai nusiteikę tyrėjai, tokie kaip Harry Houdini, nustatė, kad tokie žmonės buvo paprasčiausi sukčiai.

O visai neseniai visame pasaulyje išpopuliarėjo vaiduoklių medžiojimo idėja. Labiausiai prie to prisidėjo „Syfy“ televizijos kanalo laida „Vaiduoklių medžiotojai“. Tačiau net ir jos herojams jau antrą dešimtmetį nepavyksta rasti įtikinamų vaiduoklių egzistavimo įrodymų. Vėliau buvo sukurta nemažai panašių laidų, ir visai nesunku suprasti, kodėl tokios laidos yra tokios populiarios: pagrindinė mintis ta, kad bet kas gali ieškoti vaiduoklių egzistavimo įrodymų.

Pirmieji du šios laidos veikėjai buvo paprasti vyrukai (santechnikai, jeigu jau kalbėsime tiksliai), nusprendę ieškoti dvasių egzistavimo įrodymų. Jų žinia buvo tokia: jei nori tyrinėti vaiduoklius, nereikia būti kažkokiu didžiu mokslininku ar turėti kokį nors mokslo laipsnį. Tau tereikia turėti laisvo laiko, tamsios vietos ir kelių prietaisų, kurių galima įsigyti elektronikos parduotuvėje. Jeigu pakankamai ilgai ieškosi, bet kokia nepaaiškinama šviesa ar garsas gali tapti vaiduoklių egzistavimo įrodymu.

Ką apie vaiduoklius sako mokslas

Viena priežastis, kodėl sunku moksliškai įvertinti vaiduoklius, yra ta, jog šiai sąvokai priskiriama stebėtinai daug skirtingų reiškinių: nuo savaime užsidarančių durų, dingusių raktų, nepaaiškinamai šaltos vietos koridoriuje iki, esą, matyto mirusio giminaičio.

Kai sociologai Dennisas ir Michele Waskulai 2016 metais savo knygai „Ghostly Encounters: The Hauntings of Everyday Life“ apklausė, esą, su vaiduokliais susidūrusius žmones, jie atrado, kad „daugelis žmonių nebuvo tikri, kad susidūrė su vaiduokliu, ir net nebuvo tikri, kad tokie reiškiniai iš viso galimi, nes paprasčiausiai nematė kažko, kas bent jau būtų panašu į paprastai suvokiamą „vaiduoklio“ atvaizdą“. Iš tiesų daugelis mūsų apklaustų žmonių paprasčiausiai buvo įsitikinę, kad patyrė kažką keistą, kažką nepaaiškinamą, neįprastą, paslaptingą ar keliantį siaubą.

Taigi, daugelis žmonių, esą, turėjusių „vaiduokliškos patirties“, nebūtinai matė kažką, ką dauguma žmonių asocijuoja su klasikiniu „vaiduokliu“. Iš tiesų jie veikiausiai patyrė kažką visiškai kitokio, tiesiog tokių patirčių bendras vardiklis – negalėjimas jų iš karto logiškai paaiškinti.

Asmeninė patirtis yra viena, tačiau moksliniai įrodymai – jau visai kas kita. Dalis sunkumo tyrinėjant vaiduoklius susijusi su tuo, kad nėra vieno visuotinai priimtino apibrėžimo, kas yra vaiduoklis. Kai kas mano, kad tai yra mirusiųjų dvasios, dėl kažkokios priežasties „pasimetusios“ pakeliui į aną pasaulį. Kiti teigia, kad vaiduokliai yra telepatinės esybės, kurias į šį pasaulį projektuoja mūsų protas. Dar kiti susikuria savų specialių kategorijų apibūdinti vaiduoklius ir kalba apie poltergeistus, praeities įvykių pasikartojimą, protingas dvasias ar šešėlių žmones ir pan. Žinoma, visa tai išgalvota, kaip ir kalbos apie skirtingas fėjų ar drakonų rases. Vaiduoklių tipų gali būti tiek, kiek norime jais tikėti.

Tačiau daugelis idėjų apie vaiduoklių egzistavimą yra itin prieštaringos. Pavyzdžiui, ar vaiduokliai yra materialūs ar ne? Arba ar jie gali judėti per kietus objektus jų nejudindami, arba jie gali trankyti durimis ir mėtyti daiktus po kambarį. Logika ir fizikos dėsniai teigia, kad gali būti vienas arba kitas variantas.

Jeigu vaiduokliai yra žmonių sielos, kodėl jos pasirodo vilkėdamos drabužius ir su tokiais negyvais objektais kaip skrybėlės ar lazdelės? Ką jau bekalbėti apie daugybę pranešimų apie, esą, matytus vaiduoklius traukinius, automobilius ar karietas. Jeigu vaiduokliai yra dvasios žmonių, už kuriuos nebuvo atkeršyta, tai kodėl jų žmogžudystės nėra išaiškinamos? Juk teigiama, kad dvasios kalbasi su mediumais. Tad kodėl jie negali šiems ir policijai pasakyti, kas juos nužudė? Ir tokių klausimų yra daug. Bet koks teiginys apie vaiduoklius kelia loginių klausimų ir abejonių.

Vaiduoklių medžiotojai naudoja daug kūrybiškų (ir dažnai abejotinų) metodų, kaip užfiksuoti dvasių pasireiškimą, įskaitant ir psichologinius. Beveik visi vaiduoklių medžiotojai teigia besiremiantis mokslu ir daugelis jų sukuria tą vaizdą naudodami naujausius technologinius mokslinius prietaisus, tokius kaip Geigerio skaitiklis, elektromagnetinių bandų jutiklius, jonų jutiklius, infraraudonųjų spindulių kameras ir jautrius mikrofonus. Tačiau nebūta nė karto, kad toks įrenginys iš tiesų užfiksuotų vaiduoklių.

Ne vieną amžių žmonės tikėjo, kad ugnis pamėlsta, kai šalia pasirodo vaiduoklis. Dabar tuo tiki labai mažai žmonių. Ir veikiausiai tikėtina, kad dauguma tų požymių, kuriuos šiuolaikiniai vaiduoklių medžiotojai įvardija esant vaiduoklių būvimo įrodymais, po kelių amžių bus laikomi klaidingais ir pasenusiais.

Kiti mokslininkai teigia, kad pagrindinė priežastis, kodėl iki šiol negauta įrodymų apie vaiduoklių egzistavimą, yra ta, jog paprasčiausiai neturima tinkamos technologijos rasti arba aptikti dvasių pasaulį. Tačiau tai taip pat negali būti teisinga: arba vaiduokliai egzistuoja ir pasirodo mūsų fiziniame pasaulyje (ir todėl gali būti aptikti ir įrašyti nuotraukose, vaizdo ar garso medžiagoje), arba jie neegzistuoja. Jeigu vaiduokliai egzistuoja ir gali būti moksliškai aptikti ar užfiksuoti, tuomet turėtume turėti tvirtų to įrodymų, tačiau neturime. Jeigu vaiduokliai egzistuoja, tačiau negali būti moksliškai aptikti ar užfiksuoti, tuomet visos nuotraukos vaizdo ar garso įrašai, kurie, kaip teigiama, yra vaiduoklių egzistavimo įrodymai, negali būti laikomi įrodymais.

Kadangi yra tiek daug prieštaringų teorijų ir tiek mažai mokslinių duomenų joms paremti, tikrai nenuostabu, kad, nepaisant tūkstančių vaiduoklių medžiotojų ne vieną dešimtmetį per televiziją ar kitur dėtų pastangų, iki šiol nerasta nė vieno įtikinamo vaiduoklių egzistavimo įrodymo. Ir, žinoma, pastaruoju metu atsiradus išmaniesiems telefonams skirtų „vaiduoklių programėlių“, dabar lengviau nei bet kada sukurti įvairių atvaizdų ir jais dalintis socialiniuose tinkluose, o tai dar labiau apsunkina darbą vaiduoklių tyrinėtojams.

Kodėl daugelis tiki?

Dauguma žmonių, tikinčių vaiduokliais, jais tiki dėl tam tikros asmeninės patirties. Galbūt jie užaugo namuose, kur gyveno (draugiška) dvasia ir tai buvo laikoma natūraliu dalyku. Tačiau daugelis žmonių tiki, kad vaiduoklių egzistavimas gali būti paaiškinamas paprasčiausia fizika. Teigiama, kad net Albertas Einšteinas, esą, pasiūlė mokslinį vaiduoklių egzistavimo paaiškinimą remdamasis pirmuoju termodinamikos dėsniu: jeigu energija negali būti sukurta ar sunaikinta, bet gali tik keisti formą, tuomet kas nutinka mūsų kūno energijai, kai mirštame? Galbūt tai kažkaip pasireiškia vaizduoklių egzistavimu? Skamba gana logiškai, tiesa? Nebent suprantate pagrindinius fizikos dėsnius.

Atsakymas yra paprastas ir visai nepaslaptingas. Kai žmogus miršta, jo organizme buvusi energija patenka ten, kur patenka visų organizmų energija: ji patenka į aplinką. Ši energija išleidžiama šilumos forma, o kūnas perduodamas gyvūnams (t.y. laukiniams gyvūnams, jeigu mūsų niekas nepalaidotų, arba kirminiams ir bakterijoms, jeigu esame palaidoti) bei augalams, kurie mus absorbuoja. Nebelieka jokios kūniškos energijos, išgyvenusios po mirties, ir kurią galima užfiksuoti populiariais vaiduoklių medžiojimo prietaisais.

Jeigu vaiduokliai iš tiesų egzistuoja, ir yra kažkokia iki šiol nežinoma energija ar esybė, tuomet jų egzistavimas bus atrastas (kaip padaromi visi moksliniai atradimai) ir patvirtintas mokslininkų kontroliuojamų eksperimentų metu, o ne naktimis apleistuose namuose su kameromis ir žibintuvėliais šmirinėjančių vaiduoklių medžiotojų.

Galiausiai (ir nepaisant daugybės abejotinų nuotraukų, garsų ir vaizdo įrašų) vaiduoklių egzistavimo įrodymų dabar yra tiek pat, kiek ir prieš metus, dešimt metų ar šimtą metų. Ir yra dvi priežastys, kodėl vaiduoklių medžiotojams iki šiol nepavyko surinkti įtikinamų įrodymų. Pirma, vaiduokliai neegzistuoja, o pranešimai apie juos gali būti paaiškinti psichologijos požiūriu, arba tai tėra klaidingi supratimai bei apgaulė. Antra, vaiduokliai egzistuoja, tačiau jų medžiotojai paprasčiausiai yra nekompetentingi ir turi pasitelkti labiau mokslinių priemonių.

Galiausiai vaiduoklių medžiojimas nėra susijęs su įrodymais (jeigu taip būtų, tokios paieškos jau seniai būtų nutrauktos). Tai susiję su smagiu laiko praleidimu su draugais pasakojant istorijas ir mėgaujantis tuo apsimestiniu paslaptingos srities tyrinėjimu. Juk galiausiai visiems patinka gera istorija apie vaizduoklius...