Skamba kaip fantastika, bet tai mokslinė hipotezė: po Betelgeizės sprogimo į Žemę beveik šviesos greičiu galėtų atskristi kosminė civilizacija

Įsivaizduokite, esate kosminiame laive. Prieš akis – bekraštė niūri erdvė, o už nugaros – viską akinančiu spindesiu apšviečianti sprogstanti žvaigždė. Jei ne storas, tamsus, nuo UV spinduliuotės saugantis stiklas, toks katastrofiškas įvykis kaip supernovos sprogimas, taptų paskutiniuoju regėtu dalyku. Tačiau vieno fizikos teoretiko nuomone, tokią situaciją galima būtų panaudoti greitoms kosminėms kelionėms.

O tiksliau, tokį variantą Harvardo universiteto profesorius Avi Loeb pasiūlė kaip galimą būdą nežemiškoms civilizacijoms keliauti beveik šviesos greičiu, „Scientific American“ publikuotame straipsnyje. Atrodytų, tokia idėja labiau tinka mokslinės fantastikos romano siužetui. Tačiau Loebas iškėlė ją kaip hipotezę Betelgeizei, esančiai už daugiau nei 600 šviesmečių. Jo manymu, jei šalia besirengiančios sprogti kaip supernova žvaigždės yra protingi ateiviai, tai jie galėtų pasinaudoti sprogimo banga ir atvykti į Žemę.

Jo hipotezė pavadinta „supernovos serfingu“, nes judėjimui būtų panaudojama Betelgeizės sprogimo sukelta šviesos banga. Remiantis Loebo skaičiavimais, lengvesnės nei 0,5g/m² burės kosminį laivą galėtų įgreitinti beveik iki šviesos greičio.

Jeigu greta Betelgeizės yra pakankamai išsivysčiusi civilizacija, tai ji galėtų pasirinkti tinkamą kryptį ir laukti galingo sprogimo, kuris įgreitintų erdvėlaivį beveik iki šviesos greičio.

Žinoma, sunku įsivaizduoti, kaip kas nors sąmoningai rengiasi tokiam žygdarbiui. Mat supernovos – ganėtinai kaprizingi dangaus kūnai. Pavyzdžiui, Betelgeizė gali sprogti ryt, o gali palūkėti dar milijoną metų. Numatyti tikslų žvaigždės mirties laiką – itin sunku. Tačiau civilizacija greta Betelgeizės ar kitos bręstančios supernovos Eta Carinae galėtų optimalioje pozicijoje laikyti erdvėlaivį su parengtomis burėmis ir laukti praktiškai nemokamos kelionės kone šviesos greičiu, pradžios.

Taip keliauti gan patogu. Įsivaizduokime, ateiviai užfiksavo žemišką signalą. Jų žvaigždė rengiasi sprogti, o tai reiškia ir jų planetos neišvengiamą žūtį. Tai kodėl gi nesusikrovus mantos ir, sėdus į didelį kosminį laivą, neiškeliauti? Sprogimas erdvėlaivį pastūmėtų į mūsų pusę. Naudojant įprastus raketinius variklius, toks skrydis truktų milijonus metų.

Tokios milžiniškos žvaigždės kaip Eta Carinae ir Betelgeizė po sprogimo galėtų kolapsuoti į juodąsias bedugnes, sukurdamos galingus mirtinos radiacijos spindulius, kuriuos astronomai stebi kaip gama blyksnius. Jei sprogimo metu tokio spindulio kelyje atsidurtų šviesos burės, jos būtų gerokai paspartinamos – pakankamai, kad erdvėlaivis pasiektų reliatyvistinį Lorentzo faktorių 1000. Tokiu greičiu Paukščių Tako galaktiką erdvėlaivis perskristų per vieną žmogaus gyvenimą (maždaug 70 metų, skaičiuojant jų atskaitos sistemoje).

Tik svarbu kai ką suprasti. Erdvėlaivio judėjimo kryptį lemia burės orientacija žvaigždės sprogimo centro atžvilgiu. Todėl ekipažui būtina tiksliai žinoti, kur reikia būti, kad sprogimas pasiųstų juos reikiama kryptimi. Taip pat svarbu bures išskleisti laiku – išskleidus per anksti, žvaigždės šviesa juos gali nustumti tolyn dar prieš patį sprogimą. Taip erdvėlaivis nebūtų maksimaliai įgreitintas. Be to, burės turėtų labai gerai atspindėti šviesą, nes antraip sugertų pernelyg daug karščio ir kiltų pavojus ne tik joms pačioms, bet ir įgulai. Aišku, tai – tik dar vienas iš daugybės tokios kelionės pavojų. Labai svarbu, kad kelyje nepasitaikytų kokio asteroido – lekiant beveik šviesos greičiu, toks susidūrimas būtų pražūtingas.

Profesoriaus Loebo hipotezė atrodo įdomi, tik jis neaprašo, kaip ekipažui reikėtų sumažinti greitį, kad erdvėlaivis nepraskristų pro šalį. Bet ar pasmerkta civilizacija gali rinktis?