Mokslininkai įsitikinę, jog tai saugiausia vieta visoje Lietuvoje

Laboratorijoje net nakvoja

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) mokslininkai, tik gavę žalią šviesą tirti mėginius dėl COVID-19, subūrė savanorių komandą ir kibo į darbus. 15 asmenų komanda dirba neatlygintinai.

Kaip pasakoja VU GMC mokslininkė doc. Eglė Lastauskienė, laboratorijoje darbas vyksta nuolatos – niekada nežinai, kada gali atvažiuoti mėginiai. Tą patvirtina ir doc. Kristina Daniūnaitė, kuri sutikusi žurnalistus prasitarė, kad šiąnakt miegojo tik vieną valandą. Anot jos, šiuo sunkiu periodu tenka laboratorijoje ir nakvoti.

„Atvažiavome pirmadienį, o išvažiuosime turbūt šeštadienį. Vidutiniškai per parą tenka miegoti 2–3 valandas. Džiaugiamės, jeigu būna 5 valandos. Mano asmeninis rekordas yra 5 valandos miego per tris paras. Bet sako kolegos, kad veide to nesimatė“, – juokiasi K. Daniūnaitė. Anot jos, kai tik miego trūkumas pradeda trukdyti darbui, tenka ieškoti poilsio vietos.

15 mokslininkų savanorių komandai tenka ne tik tirti mėginius, bet ir juos registruotis, rezultatus suvesti į sistemą.

„Dabar mes dirbame beveik visą parą, ypač tie žmonės, kurie analizuoja rezultatus ir kelia juos į sistemas, suvedinėja duomenis. Tikrai kartais tenka pamiegoti vos valandą per parą. Bet prisitaikėm, viskas gerai, tikrai patirtis išliks ilgam. Tikimės, aišku, kad tos patirties greitu laiku ir neprireiks.

Mes esame įsipareigoję tuos rezultatus, kokie jie bebūtų, kuo greičiau suvedinėti į sistemas. Taip išeina, kad daugiausia darbo atliekame naktį, o dieną yra visi kiti darbai“, – sako K. Daniūnaitė.

Pirmojo teigiamo atvejo niekada nepamirš

Mokslininkės prisipažįsta, kad darbas laboratorijoje pakeitė požiūrį į pandemiją. „Anksčiau žiūrėdavai ir matydavai tik statistinius skaičiukus, tik ataskaitas ir daugiau nieko nežinodavai. Dabar visa tai pavirto gyvais žmonėmis. Mes turbūt visada prisiminsime savo laboratorijoje nustatytą pirmąjį atvejį. To žmogaus vardas visada išliks mūsų atmintyje.

Kol kas esame toje stadijoje, kurioje pamatę teigiamą atvejį, puolame tikrinti, koks yra žmogaus amžius – ar tai labai pavojinga, ar ne. Emociškai tai labai sunku. Pati iš savęs to nesitikėjau, save laikau tvirtu, neemocingu žmogumi. Bet darbas šioje laboratorijoje pakeičia“, – atvirai sako E. Lastauskienė.

Mokslininkė K. Daniūnaitė prasitaria, kad pirmasis jų laboratorijoje užfiksuotas teigiamas koronaviruso testas buvo nustatytas suaugusiai moteriai, esančiai rizikos grupėje. Testas pasirodė netikėtu laiku, su pačia pirmąja mėginių partija.

„Pirmasis atvejis buvo naktį, su paskutine reakcija, kai jau sakėme, kad viskas, tikrai teigiamų nepagausime. Tai per paskutinę reakciją pamatėme, kad yra teigiamas atvejis. Buvo iš pradžių nejauku skambinti gerokai po vidurnakčio atitinkamoms tarnyboms ir informuoti, kad turime teigiamą rezultatą. Tačiau pamatėme, kad visi yra pasiruošę bet kuriuo paros metu tą informaciją priimti ir tikrai aukščiausias pasirengimas į kiekvieną naujieną reaguoti“, – pamena K. Daniūnaitė.

Saugiausia vieta Lietuvoje

Anot E. Lastauskienės, net ir dabar savanorių komanda yra susijaudinimo būsenoje. „Kai pradėjome šį darbą, visiems buvo nauja patirtis. Mes buvome pratę prie vienokių saugumo reikalavimų: normalu, kad dediesi pirštines, rengiesi chalatą. Bet čia atėjus, apsiverčia viskas. Viduje nieko negali padaryti, jei tau pradeda kažkur niežtėti ausį, tu jos negali pasikasyti. Darbas fiziškai nėra lengvas. Tuose kostiumuose išbūti be oro kelias valandas yra sunku. Tai jūs matote ir medikų veiduose. Nuspaudimo žymes turime ir mes, tik mes dirbame trumpiau“, – sako mokslininkė.

„Prieš pradėdami darbą šioje laboratorijoje – labai bijojome. Galiu pasakyti nuoširdžiai – bijojau. Buvau suderinusi, kaip aš savo šeimą perduodu, jei pati susirgsiu. Bet kai ateini dirbti čia, pamatai, kad tai tokia didelė saugumo zona. Tai, turbūt, yra pati saugiausia vieta šiai dienai Lietuvoje. Čia daug saugiau nei eiti į parduotuvę ar pasivaikščioti“, –sako E. Lastauskienė. Kol kas savanorių komanda daugiausiai laboratorijoje per vieną kartą ištyrė 600 mėginių. Anot jos, didžiausia rizika susirgti COVID-19 būna tuomet, kai yra atidaromas mėgintuvėlis.

Teko susikurti savo ženklų kalbą

Kaip pasakoja K. Daniūnaitė, VU GMC yra trys laboratorijos, kuriuose tiriami mėginiai. Mėginys atkeliauja per specialiai izoliuotą laiptinę, mėginius atgabena kurjeris.

Mėginys priimamas specialioje zonoje, tuomet keliauja į vidinę laboratoriją, kurioje yra išpakuojamas, tuomet jam suteikiamas specialus kodas, jis užregistruojamas žurnale. Vėliau mėginys kuo skubiau perduodamas į gretimą laboratoriją, kurioje vyksta RNR paruošimas genetinei analizei ir viruso aptikimui.

Trečioje laboratorijoje vyksta diagnostikos procesas – paruošiama polimerazės grandininė reakcija, dedama į prietaisą. „Vidutiniškai už valandos mes jau galime matyti tuos rezultatus“, – teigia K. Daniūnaitė.

Į laboratoriją patekti galima tik dėvint specialią aprangą, ją apsirengti užtrunka apie 20 minučių. Pirmiausia reikia apsivilkti visą kūną dengiantį baltą kostiumą, tenka apsiauti ir specialius antbačius, užsidėti kapišoną arba specialią kepuraitę, užsidėti kaukę ir akinius arba skydelį. Būtinai dėvėti pirštines. Pirštines mokslininkai dažnai turi dezinfekuoti.

Įdomiausia tai, kad užsidėjus respiratorius, itin sunku kalbėtis – kad kolega išgirstų, tenka rėkti. Nors, anot K. Daniūnaitės, net ir rėkimas nepadeda. Tad savanoriams teko susikurti savo ženklų kalbą.

„Vienoje laboratorijoje turime vidinį telefoną, o visur kitur būna, kad kažko pritrūksta, kažkas pasibaigia, kažką reikia atnešti ar paduoti. Kiekvienas įėjimas į laboratoriją reiškia, kad mes turime pilnai apsirengti pilną komplektą apsaugos priemonių, nunešti tą daiktą ir paduoti, tada išeiti, viską išmesti. Kitaip sakant, visas tas komplektas yra reikalingas kokiai minutei, o tada keliauja į šiukšlių dėžę“, – sako K. Daniūnaitė.

Mokslininkai viliasi, kad kai pasibaigs pandemija, niekas neutilizuos COVID-19 mėginių, o juos leis ištirti mokslininkams. „Tikrai būtų įdomu pamatyti, kokios mutacijos yra mūsų regione. Tai yra visiškai tuščias lapas, kiekvienas regionas turi savo specifikas, kurių nežinome. Turime savo pačių genetiką, kuri gali keisti viruso genetiką. Tai labai įdomi tema“, – sako E. Lastauskienė.