Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Ar tikrai žmonės prijaukino šunis? Šunų istorija paslaptingesnė, nei atrodo

2021-05-31 (0) Rekomenduoja   (8) Perskaitymai (385)
    Share

Nauji tyrimai rodo, kaip Fido iš žvėries tapo žvėreliu.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Juodas ir baltas Bostono terjeras Chevy, blizgantis ir pasitempęs kaip fraką dėvintis ruonis, įtipena į izoliuotą nuo garso bandymų kambarį. Jo užtikrintumas greitai išblės, kai tyrėjų komanda atliks su juo psichologinius eksperimentus, kurie jį baugins, demotyvuos ir trikdys. Vargšelį Chevy mokslo vardu bus bandoma įtikinti, kad jis kraustosi iš proto.

Šis mažas terjeras yra savanoris numeris vienas Harvardo universiteto evoliucinės neuromokslininkės Erin Hecht ambicingame projekte, kuriuo siekiama atsakyti į bazinius klausimus apie tai, ką ir kodėl daro šunys. Ji planuoja per daug metų surinkti duomenis apie šimtų įvairiausių veislių šunų psichologiją ir elgesį: ar lengvai susidraugauja, ar gerai elgiasi, koks jų požiūris į dulkių siurblius. Keturios vaizdo kameros tiksliai dokumentuoja Chevy’io reakcijas į eksperimentuotojo tiksliai aprašytus manevrus. Greta esančiame kambaryje likę Hecht komandos nariai vaizdą stebi per vienpusį veidrodį.

Preliminariai pakasiusi ir paplekšnojusi Chevy'į, Harvardo bakalaurė Hanna McCuistion duoda jam kelis skanėstus, o tuomet vieną uždengia stikliniu indeliu. Šuva nekantriai mosteli link jo, tuomet klausiamai žvelgia į ją, kinkuodamas galvą, meilumo lygio rankenėles užsukdamas iki maksimumo. Klasikinis atvejis, paaiškina Hecht: atsidūręs sudėtingoje situacijoje, šuo kaip mat kreipiasi pagalbos į žmogų. Po 20 sekundžių McCuistion pakelia indelį, ir jis čiumpa skanėstą.

Po dar kelių paprastų testų, ji įveda Chevy'į į didelį vielinį narvą ir palieka vieną kambaryje. Jis sukiojasi ir švelniai inkščia. Netrukus pasirodo antrasis eksperimentatorius, Stacy Jo, bet ji nusisuka į sieną, o Chevy stebeilijasi į jos nugarą. Be akių kontakto ir nieko nesakydama, ji prisiartina prie narvo ir atsisėda tiksliai per pėdą nuo durų, nuleidusi akis. Chevy'is stovi it įbestas, stačiomis ausimis, šiek tiek virpėdamas. Kalbant nemoksliškai, šuo visiškai pasimetęs. Iš kitos veidrodžio pusės ši scena ir kankinama ir juokinga, lyg nerangiausias pasaulyje pasimatymas. Jo didvyriškai išlaiko rimtą veidą.

Šių testų duomenys — ir DNR bandiniai — suteiks Hecht naujų užuominų, kas pasikeitė naminiuose šunyse. Iš biologinės pusės, jie beveik vilkai – Canis lupus familiaris porūšis, – bet nuo savo protėvių fundamentaliai skiriasi. Galima laukinį gyvūną išauginti taip, kad jis būtų paklusnus, ir šis individas gali būti švelnus ir gerai išauklėtas. Bet prijaukinimas – kita istorija. Šunims ir kitiems su mumis gyvenantiems gyvūnams, tolerancija ir pasitikėjimas įspausti jų genuose ir smegenyse.

Hecht studija gali suteikti įžvalgų apie platesnę neurologinę evoliuciją stiprios aplinkos spaudimo sąlygomis — šiuo atveju, labai išskirtinėmis sąlygomis gyvenant, priklausant ir mylint kitą rūšį. „Domiuosi šunimis tiek dėl pačių šunų, tiek ir dėl to, ką taip galime sužinoti apie žmones,” sako ji. „Bet kalbant bendriau, šunys yra puikus būdas suprasti smegenų evoliucijos procesus.“

 

Ji priklauso tyrėjų bangai, besiaiškinančiai, kaip šie konkrečiai šie pūkų kamuoliukai tapo mūsų veidus laižančiais, uodegą vizginančiais ištikimiausiais fanais. Esame linkę manyti, kad domestikavimo istoriją parašė žmonės: kažkoks išmintingas medžiotojas rinkėjas pagrobė vilkiuką ir suformavo grobį užuodžiančią, sargaus kompaniono naują rūšį. Bet kuo toliau, tuo daugiau tyrėjų mano, kad šio pasakojimo pirminiais autoriais buvo šunys. Seniai seniai, kai kurie vilkai susiejo savo likimus su mūsų, pradėdami šią neišskiriamai likimus sujungusia nepaprastą meilės istoriją.

 

Nors archeologai gali padėti nustatyti, kada ir kur įvyko šunų prijaukinimas (dabar manoma, kad tai įvyko mažiausiai prieš 15 000 metų Europoje, Azijoje, ar ir ten ir ten), išsiaiškinti kaip ir kodėl tai įvyko, kaulai nepadeda. Tyrinėdami kitus šuninius – lapes ir vilkus, bei analizuodami šunų genus, elgesį ir smegenis — jų mielas, draugiškas, pasitikinčias smegenis — tyrėjai vysto naujas idėjas, kaip dideli pikti vilkai tapo mielais mažais šunimis. Kai kas teigia, kad išskirtiniais juos daro socialinis intelektas; kiti nurodo jų pasišventimą, dvasingą žmonių troškimą.

 

Kaip pirmoji prijaukinta rūšis, šunys yra ir kitų žinduolių — įskaitant ir mus — tokio elgesio modelis. Jų genuose ir protuose mokslininkai regi ir mūsų pačių neįprastai užuominas. Nemenką mūsų kelionės nuo kitų primatų link pasaulį užkariavusių hominidų, mūsų keturkojai draugai praleido netoliese. Jie yra artimieji, mūsų aidas, mūsų šešėlis, ir dabar atidžiau žvelgdami į jų akis, galime išvysti savo pačių atvaizdo užuominas.

Vieną 2011 metų vakarą, Hecht su miniatiūriniu Australijos aviganiu, Lefty, ant sofos žiūrėjo televizorių, kuomet prasidėjo laida apie legendines Belyaevo lapes. Dmitry Belyaev buvo sovietų genetikas, dirbęs praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, kuomet Maskva slopino genetinius tyrimus kaip imperialistinių Vakarų produktą.

Negalėdamas pasirinktos srities tyrinėti atvirai, Belyaevas sugalvojo genialų planą – jaukinti kailiams auginamas lapes. Kadangi žmonių laikomi gyvūnai įprastai dauginasi dažniau, oficialiai jis skatintų sovietinių kailių produkciją. Bet projekte jis įterpė ir mokslą. Pagal jo teoriją, vien veisiant pagal romumą, turėtų pasireikšti bruožai, dabar vadinami „domestikacijos sindromu“: vaikiškesnis elgesys, ir fiziniai pokyčiai, kaip baltos dėmės ant pilvo ir snukio, nuleistos ausys, trumpesnis snukis ir mažesni dantys.

 

 

Tyrimas rimtai vykdyti pradėtas 1959 metais Sibire. Belyaevo partneriai atrinkdavo gyvūnus, kurie buvo mažiau baikštūs ir mažiau agresyvūs (šie bruožai įprastai pasireiškia kartu), tuomet juo sukryžmindavo. Jau ketvirtoje vadoje, 1963 metais, kai bendradarbė Lyudmila Trut prisiartindavo prie lapių narvo, uodegos vizginimu ją sutikdavo vos viena lapė. 1965 metais ant jau keli jaunikliai vartėsi ant nugarų ir dėmesio prašė, visai kaip šuniukai. Tyrėjai taip pat laikė atsitiktinai sukryžmintų kontrolinių gyvūnų grupę, o vėliau dar ir itin baikščių, kovingų lapių linijos populiaciją. Šis žymus tyrimas tęsiamas ir dabar.

 

Hecht šią istoriją jau žinojo. Bet laida įžiebė supratimą: niekas nėra tyręs šių lapių smegenų. Įprastai žmonės kryžmina ožkas ar avis, ar kitus naminius gyvūnus, vadovaudamiesi įvairiais bruožais, tarp kurių temperamentas, dydis ir kailio spalva, o visa tai savo ruožtu gali palikti žymes jų protuose. Bet skirtumai tarp prijaukintų ir įprastų lapių gali būti tik dėl atrankos pagal jų elgesį — tai ir darė Belyaevas ir Trut. Šios lapės būtų kaip švyturys, tiksliai apšviečiantis, kurios smegenų jungtys ar neurocheminiai pokyčiai pavertė dantis šiepiančias ir urzgiančias lapes meiliomis. Ir tai nurodytų kelią link gilesnio supratimo, kaip evoliucija gali pertvarkyti smegenis.

„Viena vertus, yra bazinis klausimas, kaip smegenys evoliucionuoja,” sako Hecht. „Ir yra konkretesnis klausimas: kokie nervų sistemos bruožai susiję su prijaukinimu? Nuostabu, bet nežinome.“ Bent jau kol kas.

Kad ir ką ji aptiktų, tai galėtų įvertinti ir kelias besirandančias teorijas. Pagal vieną, kurią 2005 metais iškėlė antropologas Brian Hare ir psichologas Michael Tomasello, kadaise neįprastai drąsūs vilkai, kad gautų liekanų, ėmė laikytis greta žmonių, o iš jų kilo ne tokių baikščių vilkų porūšis. Nekaustomi baimės, šie protošunys savo turimus socialinius įgūdžius galėjo panaudoti geresniam mūsų supratimui ir bendravimui su mumis. Jie patys prisijaukino. Hare ir Tomasello teigimu, tai ir yra šuns esmė: mažesnis baikštumas suteikia pažangesnę socialinę kogniciją, tą neįtikėtiną gebėjimą skaityti mūsų mintis. Šią idėją jie pavadino „prijaukinimo hipoteze.“

To įrodymas – šuniukai supranta mus, be jokio mokymo. Pavyzdžiui šimpanzės sunkiai suvokia rodymo gestą, nors dauguma kurčiųjų jį supranta iš karto. Tai, ką atliko Chevy'is — žiūrėjimas į McCuistion, kad ji išspręstų jo problemą — yra kitas pavyzdys. Jis intuityviai žinojo, kaip prašyti pagalbos.

 

Lapių smegenų vingiuose ir užkaboriuose Hecht gali pavykti išvysti ženklus, parodysiančius vienos ar kitos teorijos tikėtinumą. Ji parašė Trut, kuri atsiuntė kelias dešimtis naujos rusiškų lapių kartos pavyzdžių, ir su MRI išmatavo santykinius įvairių jų smegenų struktūrų dydžius ir formas.

 

Hecht išvydo pokyčius limbinės sistemos ir prefrontalinės žievės dalyse, susijusiose su emocijomis ir socialiniu elgesiu. Šie duomenys remia „prijaukinimo hipotezę“, bet neatmeta ir kitų konkuruojančių idėjų. Šis pirminis rezultatas patvirtina tai, kad smegenų regionai, pokyčių kuriuose būtų galima tikėtis, iš tiesų kitokie. Tad, detalizuodama vaizdą, Harvardo postdoktorantė Christina Rogers Flattery prie analizės prideda dar vieną matmenį, preparuodama lapių smegenis plonomis nuopjovomis ir nudažydama juos neurochemiją išryškinančiais dažais. Ji tiria neuronų jungtis, kuriose gaminamas neurohormonas vazopresinas ir serotonino posistemę – abi šios dalys siejamos su agresija. Be to, ji tiria ląsteles, gaminančias socialinius ryšius skatinantį oksitociną. Romų elgesį gali lemti daug neuroninių pakitimų, tarkime, su socialiniais ryšiais susijusių jungčių sustiprėjimas, ar žiaurias atakas sukeliančių sistemų slopinimas. Susiejusi Flattery tyrimus su smegenų skenais ir įžvalgas genetikos srityje, kurias pateikė trečioji bendradarbė, genetikė Anna Kukekova iš Illinoiso universiteto Urbana-Champaignėje grupei gali pavykti identifikuoti Didžiąją suvienytąją smegenų romumo teoriją (Grand Unified Brain Theory of Tameness) — ar bent jos neurologinių kelių diagramą.

Atsiliepdamas į savo instinktus, Chevy'is atstovauja ne tik save, bet ir savo veislę. Nors visi nujaučiame, kad pitbulių, pekinukų ir airių vilkšunių asmenybės ir įgūdžiai skiriasi, Hecht tikisi šiuos skirtumus identifikuoti. Tai yra dar vienas būdas ištirti, kaip atrankos spaudimas — šiuo atveju, veislių klubų propagavimas — formuoja smegenis. Naujame straipsnyje Hecht pateikia 33 veislių smegenų MRI skenų analizę, rodančią, kad, pavyzdžiui, veimaraneriai turi atskirą zoną vaizdų apdorojimui, o basetai – kvapų.

Tame pačiame straipsnyje Hecht apžvelgė ir Bostono terjero smegenis, kuriose buvo daug su socialine veikla susijusių ryšių. Panašu, Chevy'is – ne išimtis. Atlikęs visus testus ir surinkus DNR bandinius, jis smunka į laukiamąjį, nardydamas aplink ir sveikindamas kiekvieną žmogų individualiai, mažas palaimos ir džiaugsmo sūkurys.

Kai šis mažylis žvelgia į kiekvieno žmogaus akis, jo smegenyse (ir visų mūsų galvose) tikriausiai įvyksta maži oksitocino išsiveržimai, rodo 2015 studija. Šis hormonas skatina prieraišumą tad gal dėl to šunys tokia gera terapija ar emocinis palaikymas žmonėms, išgyvenusiems traumą.

 

Tokia draugiškumo ekstazė įkvėpė kitą teoriją, į jausmus, o ne kogniciją labiau sutelktą prieraišumo kilmę: „iš širdies, ne iš proto,” kaip sako Clive'as Wynne'as, elgesį tyrinėjantis mokslininkas iš Arizonos valstijos universiteto. Bendradarbiaudamas su Nicole Dorey iš Floridos universiteto ir Monique Udell iš Oregono valstijos universiteto, Wynne iškėlė mintį, kad šunų identitetas susijęs su emociniais ryšiais — meile, kalbant moksle retai naudojamais terminais, „Tai kaip ir akivaizdu,“ dėsto Wynne'as. „Jie stulbinamai prieraišūs. Tiesiog šios temos buvo vengiama, nes tai neskamba pakankamai rimtai kaip tyrimo objektas.“

Tyrėjai ėmėsi šio tyrimo 2008, kai norėjo gauti daugiau „prijaukinimo hipotezę“ patvirtinimų. Bet jų atliktas palyginamasis tyrimas parodė priešingą rezultatą. Gerai socializuoti vilkai iš Indianos tyrimų instituto nesunkiai suprato žmonių rodomus krypties gestus, priešingai nei šunys iš prieglaudos, kurie su žmonėmis kontaktų turėjo mažai. (Vėlesni tyrimai parodė, kad tai gali atlikti kojotai ir netgi kai kurie žmonių auginti šikšnosparniai.)

Kitą netikėtumą pateikė paprastas testas, matuojantis, kiek laiko kiekvienas šuninių atstovas laikosi prie pažįstamo žmogaus. Šunys laikosi arti; vilkai — net nuo kūdikystės draugiškai auginti — ne. Tyrėjų manymu, šunys unikaliai linkę sudaryti ryšius, netgi su kitos rūšies atstovais. Kiekvienas šunytis šį gebėjimą turi, neišskiriant ir pasaulyje besibastančių maždaug 750 milijonų palaidų „kaimo šunų“. Būtent tokiu tarprūšinių ryšių užmezgimo gebėjimu galima paaiškinti, kodėl šunys geba taip sargiai ganyti avis ar antis.

Neseniai Princetono universiteto evoliucijos biologė Bridgett vonHoldt atrado galimas šio prieraišumo šaknis. Šunų DNR ji su komanda aptiko evoliucinio spaudimo žymę 6 chromosomoj. Žmonėms tokios mutacijos sukelia Williams-Beuren sindromą, vystymosi sutrikimą, lemiantį chaotišką draugiškumą, ar hipersocialumą. „Man patinka manyti, kad gal labai teigiama, žavia prasme, šunims yra jų šio sindromo versija,“ sako ji. Šis pokytis irgi iš pradžių radosi juose, o ne dėl tyčinių žmogaus pastangų.

 

Kip tiksliai keli genų pokyčiai šunis ar žmones galėtų paversti geriausiais draugais, nėra aišku, o dėl nežinomų priežasčių, ši tendencija kai kuriuose šunų veislėse pasireiškia stipriau —kche kche labradoruose — nei kitose. Viename Hecht teste, vadinamame „empatijos užduotimi“, eksperimentuotoja McCuistion apsimeta susitrenkusi nykštį plaktuku, inkšdama, lyg jai skaudėtų. Kai kurie tiriami gyvūnai šoka prie jos laižyti netikros žaizdos. Chevy iš esmės ją ignoruoja.

Kaip bebūtų, skirtingų šuninių gyvūnų, augintų identiškomis sąlygomis tyrimai rodo, kad nei hipersocialumo, nei socialinės kognicijos teorijos, kaip kad „prijaukinimo hipotezė“, į visus klausimus neatsako. Prieš dešimtmetį Stockholmo universiteto ir Veterinarinės medicinos universiteto vilkų tyrimo centro Vienoje komandos pradėjo laboratorijoje auginti šunų ir vilkų grupes. Pirmuosius mėnesius šuniukai ir vilkiukai augo su žmonėmis 24 valandas per parą; po to gyvūnai gyvena gaujomis ir daug bendrauja su žmonėmis.

 

Šie eksperimentai rodo, kad šunys nėra tiesiog vilkai su geresniais socialiniais įgūdžiais; jie džiaugsmingai sveikina savo globėjus, eina pasivaikščioti su pavadėliu. 2020 metais Stockholmo komanda su nuostaba pastebėjo, kad keli jų augintiniai intuityviai supranta „paimk“ gestus, visai kaip šunys.

Tiesą sakant, Vilkų tyrimo centro studija parodė, kad kai kuriose situacijose šie laukiniai gyvūnai iš tiesų tolerantiškesni nei šunys: gavę maisto pasidalinti, šunys laikosi vienas nuo kito atokiau. Vilkai iš pradžių urzgia ir rodo dantis, o tada taikiai ėda greta vienas kito. Viename tyrime vilkų arba šunų poros, kad gautų gabalą mėsos, turėjo veikti drauge; vilkai bendradarbiavo efektyviai, tuo tarpu šunys pasirodė „itin blogai,“ pasakoja tyrėja Sarah Marshall-Pescini. Kai ji tikrino vilko ir žmogaus bei šuns ir žmogaus bendradarbiavimą, modelis paaiškėjo. Vilkai nebijo imtis vadovauti, tuo tarpu šunys laikosi atokiau ir laukia, kad pirmą žingsnį žengtų žmogus.

Šie netikėti atradimai pastūmėjo Marshall-Pescini iškelti trečią prisijaukinimo teoriją: galbūt šis pokytis nebuvo naujas socialinis įgūdis ar meilės išraiška, o veikiau nauja konfliktų sprendimo strategija. Žmonės drąsius, pasitikinčius vilkus tikriausiai vertindavo kaip grėsmę ir juos žudydavo. Bet toleravo paklusnius, nuolankius apie stovyklavietes slampinėjančius ir besitikinčius paduodamo kąsnio proto-šunis. (Agresyvios veislės turbūt yra gan nesenas fenomenas, sukurtas šunų veisėjų XVIII ir XIX amžiuje, kuomet buvo išvesta didžioji dauguma modernių veislių.)

Jos grupė tiria kaimo šunis, kad geriau suprastų šunų socialinę struktūrą ir jų santykius su žmonėmis. Lyginant su mūsų augintiniais, šie laisvai klajojantys gyvūnai tikriausiai gerokai panašesni į ankstyvuosius šunis, savo senuosius protėvius — kai kurie draugiški, kai kurie drovūs, ir visi palaiko nelengvus dvejopus santykius su beplaukėmis beždžionėmis, kurios užtikrina jų išgyvenimą.

Šio tyrimo pakraščiuose tyko, nelyg vilkas už laužo apšviestos aikštelės, idėja, kad ir mes save prisijaukinome. Tai viena iš priežasčių, kodėl Hecht viliasi atrasti romumo žymę; jeigu jai pavyks, tokių pačių žymių ji galėtų imtis ieškoti ir naminių kačių smegenyse ir palyginti jas su laukinėmis, bei mūsų pilkojoje medžiagoje ir palyginti su beždžionių. Antropologo Hare’o žmonių kilmės versija, „draugiškiausių išgyvenimas,“ teigia, kad kaip ir šunys, tolimoje praeityje tapome labiau pasitikintys ir tolerantiškesni vienas kito atžvilgiu, dėl ko savo ruožtu galėjome išvystyti komunikacijos supersugebėjimus — akivaizdžiausias pavyzdys būtų kalba.

 

Žmonių prisijaukinimo idėja sklandė bent jau nuo Darwino laikų, bet dabar yra įrodymų, pabrėžia primatologas Richardas Wranghamas iš Harvardo žmogaus evoliucinės biologijos departamento. Be savo neįprastos (tarp primatų) tolerancijos svetimiems ir ilgo brendimo, turime kai kuriuos su domestikacijos sindromu siejamus fizinius bruožus. Lyginant su giminingais hominidais, mūsų veidas trumpesnis, o dantys mažesni. 2014 metais Wranghamas su bendradarbiais netgi pasiūlė galimą biologinį mechanizmą nervino vamzdelio ląstelėse, padedantį suformuoti daugelį šių kūno dalių embrioninėje vystymosi stadijoje. To pasekmė, kad ir kaip neįtikėtinai tuo metu tai skambėjo, yra tai, kad mūsų rūšis evoliucionavo taip, kad taikiai sutartų tarpusavyje.

 

2019 metų gruodį Europos grupė atrado, kad Williams-Beuren regione esantis BAZ1B genas daro įtaką veido formai, tvarkydamas tokias ląsteles. Tai galėtų paaiškinti dalį žmogaus prisijaukinimo istorijos, sako Wranghamas.

Hecht laboratorijoje testus atlieka naujas savanoris Coda. (Jis, atsitiktinai, irgi Bostono terjeras.) McCuistion padeda skanėstą ant grindų, sako, „Ne! Neimk!“ ir užsimerkia. Šunys žino, ką reiškia užmerktos akys, tad tuo metu dauguma pačiumpa skanėstą. Ne Coda. Kaip pabrėžia jo šeimininkė, jis visuomet elgiasi labai gerai. Jis žvilgteli į skanėstą, apsilaižo, tuomet melancholiškai spokso į niekur, laukdamas ir vengdamas konflikto, nes tokia jo šuniška dalia.

Kitoje veidrodžio pusėje žmonės pasinėrę į dramą. „Geeeeeras berniukas,” kažkuris taria. Net kai McCuistion galiausiai leidžia suėsti skanėstą, jis tebestovi, liūdnai žvelgdamas į ją. Laukiamajame visi choru ima raginti: „Nagi, Coda, paimk jį!“ Visi matome jo troškimą, jaučiame jo susivaržymą. To pakanka paklausti savęs, kas evoliucionavo kieno mintis skaityti.

Žvelgti į šunį, tegul ir per vienpusį veidrodį, prilygsta savo pačių rūšies stebėjimui — kaip gyventi harmonijoje, suprasti vienas kitą, pyktį ir agresiją pakeisti meile ir ištikimybe. Gal dėl to šunys tokie mieli. Jie – gyvi geresnės mūsų pačių versijos priminimai. Užbaigęs psichologinių išbandymų popietę, Coda ima skanėstą ir pasipurto. Savininkė užeina į kambarį, ir jis liuokteli į glėbį laimingas, žvelgdamas giliai į jos akis, kol ji žiūri tiesiai į jo.

Kat McGowan
www.popsci.com

Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(8)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
75(0)
63(1)
58(0)
53(0)
51(0)
44(0)
42(1)
42(0)
40(0)
37(0)
Savaitės
192(0)
189(0)
186(0)
184(0)
176(0)
Mėnesio
302(3)
291(6)
290(0)
289(2)
288(1)