Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas |
Trumpa kritiko lūkesčius nuvylusios knygos recenzija. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Būna tokių žmonių: paklausi jų, kiek valandų, o jie atsako išsamiu pasakojimu apie laikrodžio mechanizmo veikimo principus. Oné R. Pagàn, neurochemikas iš West Chesterio universiteto Pensilvanijoje ir knygos Drunk flies and stoned dolphins autorius — būtent toks: pažadėjęs pasakojimą apie tai, kaip gyvūnai girtauja, Pagàn du trečdalius knygos neskubriai ir išsamiai supažindina skaitytojus su farmokologijos pagrindais.
Ypatingą dėmesį Pagàn skiria neandertaliečiams, aptardamas hipotezę, kad būtent šie žmonių giminės atstovai atrado alkoholį ir buvo pirmieji žmonės, mėgavęsi jo poveikiu. Jis aiškina, kaip vyksta fermentacija natūraliai: būtent šis procesas suteikė galimybę ragauti alkoholį daugeliui gyvūnų rūšių, kurių su girtu kvapeliu įprastai nesiejame. Autorius aprašo galybės psichoaktyvių medžiagų poveikį — nuo nikotino ir kofeino iki „ekstazi“ (MDMA) ir LSD, nuodugniai pasakodamas, kaip būtent jie veikia ir kokią žalą kelia. Ir galiausiai, daug vietos skirta įvairiausių paukščių ir vabzdžių vestuviniams šokiams. Visa tai itin įdomu — jei tokios literatūros ieškojote. Tačiau „Girtose musėse…“ beveik nekalbama apie tai, ką gi daro gyvūnai, kad pajustų euforiją, kada ir kodėl tai daro, ir kokios tokio piktnaudžiavimo pasekmės. Tai yra, apie tai, dėl ko dauguma skaitytojų ir paėmė šią knygą į rankas. Deja, ištęsta įžanginė lekcija trunka neįtikėtinus 160 puslapių, kuriuose autorius ne kartą ištaria bauginamą „tačiau iš pradžių…“, netikėtai pasisuką 180 laipsnių — ir leidžiasi į dar vieną išplėtotą lyrinį nukrypimą, visaip išsisukinėdamas nuo pareikštos temos. Kai šis intensyvus ir ekstensyvus paruošimas (ar nuvarginimas) baigiamas, skaitytojas apdovanojamas keliomis istorijomis apie gyvūnų euforiją. Šios istorijos didžiąja dalimi apie tai, kaip mokslininkai maitina žvėris narkotikais ir haliucinogenais (daugiausiai LSD, kurio gamtoje netgi nebūna) — vien tam, kad pažiūrėti kas bus. Nepaisant viso tokių bandymų mokslinio patrauklumo, jie, žinoma, nusikalstami. Dar skaitytojas sužino, kad pernokę vaisiai fermentuojasi tiesiai ant augalo, sudarydami mums įprastą alkoholį – etanolį, kuris itin vilioja įvairius vabzdžius, paukščius ir žinduolius. O įvairiausi augalai nuo žolių iki medžių, — gamina toksinus, galinčius nužudyti kenkėjus ar privilioti tais kenkėjais mintančius vabzdžius ir paukščius. Kai kurie iš šių toksinų aukas apsvaigina.
Bendrai, ne tokia jau didelė nauda iš tokio fundamentalaus parengimo knygos pradžioje. Be to, Pagàn labai plepus. Jis nuolat juokauja (itin senamadiškai), dažnai tuos pačius juokelius pakartodamas, stengdamasis mokslinę knygą padaryti prieinamesne ir neformalesne (jis pats rašo, kad norėjo „paversti knygą pokalbiu su skaitytoju“. Nepaisant šio „neformalumo“, knygoje daugybė išnašų — dažnai su pastabomis turinčiomis nemažai ką bendro su pagrindiniu tekstu. Daug kur yra intarpų, pilnų nebūtinų nuorodų į populiariosios kultūros artefaktus — „Žvaigždžių kelio“ serialą ar animacinį filmą „Nemo“ („mano mėgiamiausias filmas“). Žodžiu, knyga, kaip girto voro numegztas voratinklis, parašyta ir išdėstyta kreivai šleivai, kas liūdna dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, Pagàn — rimtas ir sąžiningas mokslininkas, puikiai išmanantis savo sritį. O antra, aš jo gerbėjas ir tikėjausi, kad knygoje us gerokai daugiau girtų musių — ar bent jau kaifuojančių delfinų.
Išsami šio teksto versija yra Davido Winebergo tinklalapyje The Straight Dope Medium platformoje. ▲
|