„Neįtikėtina, kad tokiomis siaubingomis sąlygomis sovietiniame moksle galėjo rastis kažkas kardinaliai nauja“

Amerikos kontinento rašytinė istorija prasideda ne nuo Kristoforo Kolumbo, o nuo majų — senovės indėnų civilizacijos, kurios palikuoniai lig šiol gyvena Meksikos pietuose, o taip pat Gvatemaloje, Belize, ir kitose Centrinės Amerikos valstybėse. Iš visų ikikolumbinio Naujojo pasaulio tautų tik majai turėjo visavertį raštą ir kūrė tekstus savo kalba.

Tačiau majų civilizacijos likučius sutriuškinus ispanų konkistadorams, šis raštas buvo greitai ir visiškai užmirštas, ir iki praėjusio amžiaus vidurio mokslininkai nesėkmingai bandė jį dešifruoti (jei neskaičiuosime majų kalendoriaus, kuris buvo dešifruotas dar XIX amžiuje).

Šių titaniškų intelektualinių pastangų istoriją savo knygoje „Majų kodo įminimas“ nuodugniai aprašė garsus amerikiečių antropologas Michael Coe (1929–2019).

Knygos autorius, kuris ir pats itin svariai prisidėjo prie majų civilizacijos tyrimų, šio rašto dešifravimą pagrįstai vadina „vienu iš labiausiai jaudinančių mūsų epochos įvykių — prilygstančiu kosmoso tyrimams ir genetinio kodo atradimui“. Ir šio mokslinio proveržio svarbiausias veikėjas — etnografas ir lingvistas Jurijus Valentinovičius Knorozovas (1922–1999), kuris 1952 metais žurnale „Sovietinė etnografija“ publikavo išankstinę ataskaitą apie majų rašto dešifravimą.

Michael Coe asmeniškai pažinojo Knorozovą, daug metų palaikė su juo draugiškus ir mokslinius santykius ir ne kartą lankė jį tuometiniame Leningrade — pats J. Knorozovas, kaip ir absoliuti dauguma sovietinių mokslininkų, buvo „neišvažiuojantis“; žmogus, atskleidęs pasauliui didžios indėnų civilizacijos raštą, savo akimis majų paminklus Meksikoje ir Gvatemaloje galėjo išvysti tik 1990 metais, kai jam buvo jau septyniasdešimt…

 

Daugelis skyriuje „Naujas vėjas iš Rytų išdėstytų dalykų skaitytojui, daugiau ar mažiau susipažinusiam su vėlyvojo stalinizmo realijomis, gali pasirodyti pernelyg elementarūs. Tačiau šis fragementas, regis, gerai paaiškina, kaip pirmaisiais Šaltojo karo metais sovietinis mokslas atrodė iš Vakarų — ir kodėl Knorozovo atradimą kai kurie amerikiečiai kolegos sutiko taip nepatikliai.

Didžiojo majų rašto dešifravimo proveržiui Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga buvo netinkamiausia vieta, o 1952 metų ruduo — netinkamiausias metas. Vos prieš septynis metus Sovietų Sąjunga pasitraukė iš karo, kainavusio jai dvidešimt milijonų gyvybių ir sukėlusio nepakeliamas kančias. Atrodytų, vienintelis geležine paties negailestingiausio pasaulyje diktatoriaus ranka laikomos, politinės policijos ir GULAGo terorizuojamos tautos tikslas buvo šlovinimas „vado, mokytojo ir draugo“, kurio dienos jau buvo suskaičiuotos. Stalinas mirė jau kitais metais, bet partijos, biurokratijos ir KGB valdžia išsilaikė dar ne vieną dešimtmetį.

Tais baimės apimtais laikais, intelektualūs atradimai, panašu, buvo beveik neįmanomi. Nuo 1946 metų iki mirties 1948-aisiais, Stalino pakalikas Andrejus Ždanovas meno ir mokslo srityje vykdė tikrą ksenofobiškų represijų programą, faktiškai sustabdžiusią kūrybinį darbą universitetuose ir už jų ribų. O 1948 metais drg. Trofimas Lysenko laimėjo kovą dėl „buržuazinės“ genetikos pakeitimo jo paties nuosava pseudomoksline versija, nes buvo artimas diktatoriui, o jo priešininku, žymiu mokslininku, mokymo apie pasaulinius kultūrinių augalų kilmės centrus Nikolajumi Vavilovu, Stalinas nepasitikėjo. Kitamintiškumo kaina buvo kalėjimas ar GULAGas.

Tokiomis pasibaisėtinomis aplinkybėmis sovietinio mokslo pasaulyje rastis kam nors kardinaliai naujo, perversmui moksle, atrodo neįtikėtina, juolab Leningrade: 1949 metais paranojos apimtas Stalinas įsakė areštuoti beveik visą miesto valdžią pagal sufabrikuotus kaltinimus ir, kaip pats mėgo sakyti, „sutrumpino juos per galvą“. Po SSRS mokslų akademijos skraiste Leningrado universitete ir mokslinio tyrimo institutuose karaliavo ždanovščina.

Tačiau 1952 metų spalį išėjo antropologinio žurnalo „Sovietinė etnografija“ — leidinio, didžia dalimi pašvęsto „moksliniam“ marksizmui-leninizmui ir perpildyto liaupsėmis didingajam Stalinui — numeris, kuriame buvo straipsnis „Centrinės Amerikos senoji raštija“. Trisdešimtmetis, niekam nežinomas autorius buvo SSRS MA Etnografijos instituto Leningrado skyriaus darbuotojas, ir šis jo straipsnis galiausiai įminė majų rašto paslaptį ir suteikė galimybę tolimiesiems miškų valdovams kalbėti su mumis savo balsais. Rusas, bekraščių Stalino valdų pilietis, izoliuotas nuo likusio intelektualinio pasaulio, pasiekė tai, ko nesugebėjo atlikti majų tyrinėtojų kartos.

Jurijus Valentinovičius Knorozovas gimė 1922 metų lapkričio 19 dieną (12.15.8.10.13 13 Ben 6 Sak pagal majų kalendorių) Ukrainos mieste Charkove. Septyniolikos metų įstojo į Charkovo universitetą, bet po dviejų metų, 1941-ųjų birželį didelę dalį Ukrainos užgrobė nacių armija. Knorozovas lemtingai liko okupuotoje zonoje. Sakau „lemtingai“, nes visus, atsidūrusius vokiečių kontroliuojamose teritorijose Stalinas ir KGB pirmtakė NKVD vertino kaip potencialius priešus ir išdavikus. Tai smarkiai sugadino Knorozovo biografiją: nepasitikėjimo šešėlis sekė jį daug metų.

1943 metų vasarį, vykstant trečiajam kruvinam mūšiui dėl Charkovo, jam pavyko kirsti fronto liniją ir nusigauti iki Maskvos, kur Jurijaus tėvas buvo aukštas valdininkas. Tik jo įtaka padėjo Knorozovui įstoti į MVU istorijos fakultetą.

Tačiau karas tęsėsi, ir 1944 metų kovą sulaukė šaukimo į armiją, bet karo veiksmuose nedalyvavo — užbaigęs automobilių remonto dalių mokyklą, buvo pervestas į rezervinį 158-ąjį artilerijos pulką telefonistu. Demobilizuotas 1945 metų spalį, Knorozovas grįžo į MVU, kur susitelkė į egiptologiją, tačiau jo dėmesį patraukė japonų literatūra, arabų kalba ir Kinijos bei senovės Indijos raštija.

Kai kurie Jurijaus vadovai universitete, laikydami jį egiptologu iš prigimties, stengėsi studentą įtikinti kinų kalbos užsiėmimų atsisakyti ir mažiau užsiimti archeologija ir etnologija. Tačiau senovinių rašto sistemų lyginamieji tyrimai buvo neginčijamai stiprioji Knorozovo pusė, ir jo žingeidus protas vien Egiptu neapsiribojo.

Jo susidomėjimo kryptį palaikė geranoris mokslinis vadovas Sergejus Aleksandrovičius Tokarevas, Sibiro, Rytų Europos, Okeanijos ir Amerikos tautų specialistas, — čia marksizmas buvo pranašesnis, lyginant su Vakarais: jis skatino palyginamąją analizę.

Perskaitęs pesimistinį Paulio Schellhaso straipsnį apie tai, kad majų hieroglifų neįmanoma kada nors perskaityti, Tokarevas 1947 metais savo puikaus mokinio paklausė:

„Jei manote, kad bet kokią rašto sistemą, kurią sudarė vieni žmonės, kiti žmonės gali perskaityti, ar nevertėtų jums pasistengti įminti majų sistemą?“

Daugelis buvo įsitikinę, kad tokiai užduočiai Knorozovas pernelyg jaunas ir nepatyręs, tačiau Tokarevas atsakė: „Jaunystė — iššūkių metimo laikas“.

Pirmiausia Knorozovo užduotis buvo išmokti ispanų kalbą ir pradėti versti bei komentuoti vyskupo Diego de Landa rašytus „Pranešimus apie reikalus Jukatane“ (Relación de las cosas de Yucatán). Tai tapo jo disertacija ir novatoriško dešifravimo pagrindu. 1948 metais jis užbaigė mokslus Maskvoje, tačiau dėl neidealios biografijos į MVU aspirantūrą jis nebuvo priimtas. Padedamas Tokarevo, jis įstojo į aspirantūrą Leningrado valstybiniame universitete ir gavo mokslo pareigas Leningrado etnografijos institute*; ten jis dirbo pusę amžiaus Petro Didžiojo Kunstkameros pirmo aukšto kabinete, iki pat mirties.

 

* Šis tvirtinimas ne visai teisingas: J. V. Knorozovas 1950 metais stojo į SSRS MA etnografijos instituto Leningrado filialą, tačiau nebuvo priimtas. Pirmiausia, nuo 1949 iki 1953 metų jis dirbo jaunesniuoju mokslo darbuotoju SSRS tautų etnografijos muziejuje (dabar Rusijos etnografijos muziejus), o Etnografijos instituto Leningrado skyriuje pradėjo dirbti nuo 1953 metų. — Knygos vertėjo pastaba.

Didis Knorozovo pasiekimas rodo, kad net ir tuomet sovietiniai mokslininkai ir tyrėjai galėjo daug pasiekti, jeigu vengdavo uždraustų temų, tokių, kaip, tarkime, Mendelio biologija, Froido psichologija ir vakarietiška socialinė teorija; tai patvirtina spartus sovietinės branduolinės ginkluotės ir kosmoso programų vystymasis.

Tačiau atsižvelgiant į tyrimų institutuose ir žurnaluose tvyrojusią ždanovinę atmosferą, neturėtų stebinti, kad prieš devyniolika straipsnio „Sovietinėje etnografijos“ žurnale puslapių buvo trumpas leidinio vyr. redaktoriaus, stalinistinės diatribos „Anglo-amerikietiška antropologija imperializmo tarnyboje“ sudarytojo, S. P. Tolstovo komentaras. Jame Tolstovas aukštino marksistinį-leninistinį būdą, kuriuo jaunajam Knorozovui pavyko pasiekti pergalę ten, kur buržuaziniai mokslininkai patyrė pralaimėjimą.

Taip Tolstovas savo rankomis aprūpino amunicija žmogų, turėjusį tapti pikčiausiu Knorozovo priešu — [amerikietį lingvistą] J. Ericą Thompsoną.

Po pusiau mistinių ir pseudoliteratūrinių Tompsono kliedesių, Knorozovo straipsnis atrodo loginio dėstymo etalonu. Beje, nei čia, nei kuriose nors kitose publikacijose majų raštijos tema Knorozovas niekuomet nemini šventųjų Markso, Engeslo ar Stalino vardų, nepaisant to, ką tvirtino daugelis jo niekintojų Vakaruose ir netgi šalininkų.

republic.ru

Breaking the Maya Code
Разгадка кода майя: как ученые расшифровали письменность древней цивилизации