Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Vikingai, kaip ir daugelis kitų pagoniškų kultūrų, šventė tam tikras šventes, kurios žymėjo skirtingus metų laikotarpius. Iki krikščionybės įsigalėjimo ankstyvaisiais viduramžiais svarbiausios vikingų šventės buvo grindžiamos Mėnulio kalendoriumi. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Mėnulio kalendorius nurodo esamą Mėnulio fazę, kartu su Saulės padėtimi Žemės danguje. Šiuo metu jis yra budistų, kinų, hebrajų ir vietnamiečių kalendorių pagrindu. Šiaurės šalių metų ratasIš archeologinių radinių ir išlikusių įrašų galime apytiksliai įsivaizduoti, kaip vikingai suvokė savo metus. Bene naudingiausias toks įrašas – senasis islandų kalendorius, kuris buvo naudojamas iki pat XVIII a. pradžios. Skandinaviškas metų ratas buvo bendras germanų genčių ir vikingų naudotas kalendorius. Patys metai buvo skirstomi tik į dvi dalis: vasarą ir žiemą. Laikui sekti svarbiausia buvo Mėnulio fazė, o metai buvo suskirstyti (kaip ir šiuolaikinis Grigaliaus kalendorius) į 12 mėnesių po 30 dienų. Kas ketvirtą vasarą būdavo keturios papildomos dienos, vadinamos Sumarauki (panašiai kaip mūsų keliamieji metai). Saulėgrįžos ir lygiadieniai buvo gyvybiškai svarbūs, nes jie buvo ne tik itin pastebimi (ypač aukštesnėse Šiaurės pusrutulio platumose), bet ir numatė sezoninius pokyčius, gyvybiškai svarbius žemės ūkio veiklai. Kaip buvo dalijamas šiaurietiškas metų ratas?Metų ratas buvo padalytas į skirtingus metų laikus ir mėnesius. Kaip minėta, vikingai „pripažino“ tik du metų laikus: Náttleysi – „bemieges dienas“ (vasaros mėnesius) ir Skammdegi – „trumpas dienas (žiemos mėnesius). Vasaros mėnesiai buvo šie:
Žiema buvo laikomi šie mėnesiai:
Kokios šventės vikingams buvo svarbiausios?Po ilgos ir šaltos žiemos atėjusi vasara buvo svarbi vikingų šventė. „Sigrblót“ buvo pirmoji Harpos diena ir vasaros – šviesos ir šilumos pergalės prieš tamsą ir šaltį – šventė. Per šią šventę buvo aukojamos ritualinės aukos dievui Frėjui. Labiausiai žinoma iš vikingų švenčių – vidurvasaris („Midsommar“). Šią pagonišką šventę vikingai švęsdavo nuo vėlyvojo geležies amžiaus, o Šiaurės pusrutulyje ji žymi vasaros saulėgrįžą. Kasmet ji vykdavo birželio 19-25 d. Ši šventė buvo šviesos, vaisingumo ir muzikos šventė, kurios metu buvo puotaujama, vartojamas alkoholis (gausiai) ir linksminamasi. Svarbi tradicija buvo ir ugnies uždegimas, siekiant atbaidyti piktąsias dvasias. Nepaisant visų šiltųjų mėnesių linksmybių, atėjusi žiema ir šaltesni mėnesiai taip pat buvo priežastimi švęsti. „Aflarblót“ žymėjo metų derliaus nuėmimo darbų pabaigą ir žiemos pradžią. Tai buvo privati šeimos šventė, skirta moterystei švęsti, nes buvo siejama su deive Frėja (skandinavų mitologija egzistavo brolis ir sesuo dievai Frėjus ir Frėja). Jól arba Yule (Julė) yra bendras mūsų šiuolaikinių Kalėdų pirmtakas. Tai buvo su Odinu siejama šventė, kurios metu būdavo rengiamos didelės puotos ir šventės, turėjusios pakelti nuotaiką tamsiais žiemos mėnesiais. „Žiemos naktys“ (dažnai vadinama Derliaus švente) buvo švenčiama spalio 31 d. Tai buvo ne tik derliaus nuėmimo laikotarpio pabaiga, bet ir gyvulių skerdimo ruošiantis žiemos laikotarpiui šventė. Simbolinė „paskutinė javų pėda“ buvo paliekama laukuose Odinui, taip pat šią naktį buvo pasakojamos senos istorijos ir sakomi tostai už būsimus pavasario mėnesius. Santuokos svarba vikingų kultūroje buvo itin didelė. Tai buvo ne tik būdas užtikrinti giminės ir šeimos ryšius, bet ir svarbi religinė bei bendruomeninė funkcija. Vyrai turėjo savo dieną – „Thorrablot“. Ji buvo švenčiama pirmąją Thorri dieną ir rengiama Thoro garbei. Žmonos taip pat turėjo savo dieną – Góublót, ji buvo švenčiama pirmąją Góa dieną. Taip pat buvo švenčiama ir motinų šventė. Viena iš šiuolaikiškesnių vikingų švenčių yra Leifo Eriksono diena (spalio 9 d.), kuri švenčiama daugelyje Jungtinių Amerikos Valstijų vidurio vakarų miestų ir miestelių, turinčių stiprias skandinaviškas kultūrines šaknis. Tai Leifo Eriksono ir jo sesers Freydis Eriksdottir – kurie, kaip teigiama, įkūrė pirmąją Europos gyvenvietę Šiaurės Amerikoje – atminimo diena. |