Nepaprasta istorija, kaip miesto modernizavimas privedė prie karo su žiurkėmis

P.Doumerio užduotis buvo atnaujinti Indokiniją (o ypač sostinę Hanojų) įrengiant šiuolaikinę infrastruktūrą, pagal Prancūzijos modelį. Amžių sandūroje tipinis kolonistas Hanojuje gyveno plačioje gatvėje su gražia eile išrikiuotais medžiais. Namais būdavo erdvios vilos su daugybe kambarių bei puikiais europietiškais išradimais – pavyzdžiui tokiais, kaip tualetai.

Taip, tualetai. P.Doumeris galvojo, kad nėra geresnio būdo prancūzų Hanojų paversti moderniu, nei įsteigus modernią nuotekų sistemą. Didžiulė kanalizacijų sistema buvo išvedžiota po prancūziškąja Hanojaus dalimi, o mažesnė aprūpino perpildytas gyvenvietes, kuriose spaudėsi vietiniai vietnamiečiai – tai tapo švaros ir progreso simboliu.

Todėl galima tik įsivaizduoti reakciją, kuomet iš šulinių ėmė lįsti žiurkės.

Pasirodo, kad kai P.Doumerio kolonijinė valdžia po Hanojumi nutiesė daugiau nei 15 kilometrų kanalizacijos vamzdžių, ji nenorėdama sukūrė 15 kilometrų ilgio vėsų ir tamsų graužikų rojų, kur šie parazitai galėjo veistis nebijodami jokių grobuonių. O kai išalkdavo, žiurkės turėjo tiesioginį priėjimą prie prabangiausių miesto namų, patekdami į juos per požeminį „greitkelį“. Po prancūzų Hanojaus gatvėmis žiurkės ėmė daugintis eksponentiškai – o tada išlindo į paviršių.

Negana to, kad šie graužikai sutrikdė kolonistų iliuziją apie europietišką ramybę Azijoje, atsirado pranešimų apie buboninio maro atvejus, o žiurkės, kaip manyta, platino šią ligą. Kažką reikėjo daryti.

Buvo sugalvotas sprendimas. Vietinė kolonijinė valdžia pasamdė Vietnamo žiurkių medžiotojus, kurie leisdavosi į šulinius, o už kiekvieną sumedžiotą žiurkę buvo mokamas atlygis. Tokiu būdu prasidėjo Didžiosios Hanojaus žiurkių skerdynės.

Kraujo liejimas prasidėjo greitai. Paskutiniąją 1902 metų balandžio mėnesio savaitę buvo nužudytos 7985 žiurkės, bet tai buvo tik pradžia. Medžiotojai gegužę ir toliau kaupė patirtį, per dieną sugebėdami nudėti iki 4000 žiurkių. Mėnesio pabaigoje skaičiai buvo dar labiau stulbinantys. Vien per gegužės 30 dieną savo galo sulaukė 15 041 žiurkė. Birželį kasdien buvo nužudoma po 10 000 žiurkių, o birželio 21 dieną šis rodiklis pasiekė 20 112.

Deja, tiksliai nežinoma, kaip žiurkės buvo žudomos. Išvis, apie šias žiurkių skerdynes žinoma tik todėl, kad devyniasdešimtųjų istorikas Michael Vannas buvo Prancūzijoje ir tyrinėdamas prancūzų kolonializmą, atrado bylą, pavadintą „Gyvūnų naikinimas: žiurkės“. Šią bylą sudarė neaiškūs ir netvarkingai sudėlioti dokumentai, kuriose buvo pateikiami amžių sandūroje išnaikintų žiurkių skaičiai Hanojuje. Visa tai sužadino M.Vanno smalsumą, kas gi nutiko šioms žiurkėms – todėl jis ėmė gilintis, kad atkurtų visą istoriją.

Žiurkių žudymas nebuvo lengvas darbas. Žiurkių medžiotojas turėjo nusileisti į tamsią ir apšnerkštą nuotekų sistemą, prasibrauti pro žmogiškąsias atliekas ir medžioti gana nuožmius laukinius gyvūnus, kurie platino blusas su buboniniu maru bei kitomis pavojingomis ligomis. Jau nekalbant apie kitus pavojingus ten galimus sutikti gyvūnus – tokius kaip gyvates, vorus bei kitus sutvėrimus.

Ilgainiui kolonistai suvokė, kad net ir su tokia armija žiurkių medžiotojų, graužikų populiacija iš esmės nemažėja. Buvo pereita prie plano B, siūlant prisidėti prie žiurkių medžioklės kiekvienam užsidirbti norinčiam piliečiui.

Buvo nustatytas atlygis – vienas centas už vieną žiurkę, o siekiant įrodyti, kad žiurkė negyva, reikėjo tik pristatyti negyvos žiurkės uodegą vietinėms savivaldos institucijoms. Tokiu būdu valdžia nebūtų apkraunama krūvomis didžiulių žiurkių kūnų.

Prancūzai buvo itin patenkinti tokiu planu, mat įsivaizdavo Vietname skatinantys verslingumą. Ir iš pradžių atrodė, kad tai veikia – valdžia buvo užversta žiurkių uodegomis, o prancūzų genialumas tariamai pasitvirtino.

Tačiau tuomet mieste pastebėta daug gyvų lakstančių žiurkių, kurios paprasčiausiai neturėjo uodegų. Pasirodo, kad medžiotojai nupjaudavo gyvų žiurkių uodegas ir tokiu būdu išimdavo sveiką ir veistis galinčią žiurkę iš „apyvartos“. Net būta pranešimų, kad vietnamiečiai įveža žiurkes iš užsienio. Galiausiai sveikatos priežiūros inspektoriai Hanojaus miesto prieigose atrado ūkį, specialiai skirtą žiurkėms veisti.

Žiurkių medžioklė buvo atšaukta – ir miesto gyventojai turėjo ir toliau gyventi su žiurkėmis.

Tiesa, dėl vieno dalyko prancūzai buvo teisūs: šios žiurkės iš tiesų nešiojo buboninį marą. 1906 metais žiurkėms leidus daugintis kanalizacijose nevaržomai, Hanojuje nutiko maro protrūkis. Mirė bent 263 žmonės, dauguma jų buvo vietnamiečiai. Tuo tarpu P.Doumeris išvyko atgal į Prancūziją, kur buvo pasitiktas kaip efektyviausiai veikęs iki tol veikęs Indokinijos generalgubernatorius. Vėliau jis tapo prezidentu.

M.Vannas rašo, kad tai yra tarsi istorija apie šiuolaikiškumo aroganciją – mes taip stipriai pasitikime mokslu ir logika, kad kiekvienos problemos sprendimui pasitelkiame pramonę. Būtent tokia logika, anot jo, privedė ir prie pirmojo pasaulinio karo – buvo manoma, kad kadangi kulkosvaidis žudo greitai, jis pavers karą greitu. Tačiau iš tiesų tai lėmė ketverius metus trukusį globalų konfliktą, sunaikinusį daugybę gyvybių.

Šiais laikais Didžiosios Hanojaus žiurkių skerdynės yra dažniausiai laikomos „Kobros efekto“ pavyzdžiu – tai ekonominė teorija apie tai, kaip iniciatyvos sudėtingoje sistemoje gali lemti iškreiptas ir neplanuotas pasekmes. Kartais tai yra kaip argumentas prieš bet kokį valdžios kišimąsi – tačiau M.Vanno teigimu, tuo nukrypstama nuo esmės.

1997 metais M. Vannas nuvyko į Vietnamą, kad atliktų archyvinį tyrimą apie žiurkių skerdynes. Vieną dieną jis ištraukė viršutinį kortelių katalogo stalčių, skirtą prancūziškoms byloms iki 1954 metų – ir pajuto, kaip žiurkė perbėga jo ranką.

Net ir prancūzams seniai palikus Vietnamą, žiurkės ten liko.