Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Štai kaip vieną iš prabangių Mobutu rezidencijų aprašo „The Guardian“ žurnalistas Davidas Smithas: „Jo privatūs rūmai pilni paveikslų, skulptūrų, vitražų, Liudviko XIV laikų baldų, marmuro iš Italijos. Du baseinai, apsupti garsiakalbių, grojančių jo mylimą grigališkąjį choralą ar klasikinę muziką. Rūmuose buvo surengta daugybė linksmų naktinių vakarėlių su šampanu, lašiša ir kitu maistu, kurį ant judančių konvejerių juostų patiekė Kongo ir Europos virėjai“. Mobutu savo privačioje rezidencijoje priėmė daugybę tarptautinių garbingų asmenų, įskaitant popiežių Joną Paulių II, Belgijos karalių, Prancūzijos prezidentą Valéry Giscardą d'Estaingą, JT generalinį sekretorių Boutrosą Boutrosą Ghali, pasiskelbusį Centrinės Afrikos Respublikos imperatorių Jeaną-Bédel Bokassa, naftos baroną Davidą Rockefellerį, CŽA direktorių Williamą Casey ir kt.
Mobutu ir rūmų pabaigaVisą Šaltojo karo laikotarpį Mobutu padėjo išlaikyti Sovietų Sąjungą atokiau nuo pasakiškų Afrikos gamtos turtų. Tačiau pasibaigus Šaltajam karui ir iširus Sovietų Sąjungai, JAV ir Vakarų valstybės nebenorėjo finansuoti Mobutu. Vietoj to, jie pradėjo spausti Mobutu demokratizuoti režimą. JAV prezidento Bušo vyresniojo administracija net atsisakė jam išduoti vizą, kai jis norėjo apsilankyti Vašingtone. Pranešama, kad Mobutu apgailestavo: „Aš esu paskutinė Šaltojo karo auka, JAV nebereikalingas. Pamoka ta, kad mano parama Amerikos politikai nieko nereiškia“. 1996 m., sirgdamas vėžiu, Mobutu išvyko gydytis į Šveicariją. Tuo pasinaudoję, sukilėliai paėmė ginklus ir, padedami kaimyninių valstybių, daugiausiai Ruandos, nuvertė Mobutu. Jo kariuomenė beveik nesipriešino. Mobutu pabėgo iš savo šalies į Togą, o paskui į Maroką, kur mirė sulaukęs 66 metų. Mobutu rūmus Gbadolite sukilėliai visiškai nusiaubė. Jie daužė baldus, nuplėšė šilkines užuolaidas ir vogė viską, kas buvo vertinga. Daugelis konstrukcijų dabar net neturi stogo. „Coca-Cola“ išpilstymo gamykla, kuri kažkada suteikė darbo 7 000 žmonių, buvo uždaryta ir buvo paversta JT logistikos baze. Niekada nebaigtas Vandens ministerijos pastatas tapo improvizuota mokykla. Gbadolitas dabar yra savo buvusio savęs šešėlis. „Džiunglės atsiėmė žemę. Romėniško stiliaus kolonos dabar kyšo virš medžių viršūnių, didžiules dekoratyvines vazas, apsivynioję vynmedžiai, o daugiapakopiai baseinai apaugę žaliais dumbliais“, – pastebėjo dokumentinių filmų kūrėjas Robinas Barnwellas. Penkių žvaigždučių motelis Nzekele dabar yra apleistas, bet vis dar atviras verslui. Tuščiame kino teatre išplėštos sėdynės ir likusios skylės ten, kur anksčiau buvo projektorius. Oro uostas iš esmės neveikia, o per savaitę atskrenda tik du ar trys maži Jungtinių Tautų orlaiviai.
Mobutu vis dar turi rėmėjų. Jo apgriuvusiais namais rūpinasi saujelė ištikimų žmonių, kurie už pinigus noriai rengia ekskursijas lankytojams. „Aš rūpinuosi šia vieta, nes ji yra mūsų pačių. Nors Mobutu mirė, jis tai paliko mums“, – pasakojo vienas iš ištikimų prižiūrėtojų. Francois Kosia Ngama, kurio močiutė mokė Mobutu motiną, prisimena Gbadolite praeities šlovės laikus, kai rūmuose dirbo 700–800 vairuotojų, virėjų, tarnų ir kito personalo bei daugiau nei 300 kareivių. „Kai čia atvykdavau, jaučiausi rojuje. Tai buvo nuostabu. Kiekvienas valgydavo pagal savo skonį“, – „The Guardian“ sakė jis. „Žmonės buvo neturtingi, bet tuo metu mes to negalėjome matyti“, - tęsė Ngama. „Manėme, kad visiems viskas gerai. Kariuomenė buvo organizuota ir gerai apmokama. Buvo drabužių iš Nyderlandų, o moterys turėjo pinigų jiems nusipirkti. Švietimo srityje mokytojai gavo gerus atlyginimus ir negalėjo per daug skųstis. Dauguma mokytojų turėjo savo transporto priemones, bet dabar taip nėra“. Elias Mulungula, buvęs ministras ir atsidavęs Mobutu bendražygis, sakė: „Prezidentas Mobutu buvo teigiamas, o ne neigiamas diktatorius. Jis žinojo, kokius metodus naudoti, kad išsaugotų savo žmonių vienybę, saugumą ir taiką. Mobutu režimo sąlygomis galėjote jaustis kaip namie bet kurioje Kongo vietoje. Nėra laisvės be saugumo. Jis suprato, ko žmonėms tuo metu reikėjo“. Net Mobutu priešai sutinka, kad Mobutu buvo naudingesnis nei kai kurie jo įpėdiniai. „Su Mobutu turėjome valstybę, bet jis buvo diktatorius. Šiandien mes neturime valstybės – tai džiunglės“, – sakė 45 kartus Mobutu režimo suimtas Josephas Olenghankoy'us. Taip pat daugelis apgailestauja dėl beprotiško Gbadolito sunaikinimo. Opozicinės partijos „Sąjunga ir solidarumas“ prezidentas Olenghankoy išreiškė liūdesį dėl Gbadolito nuosmukio: „Mobutu nebėra, bet visi šie dalykai turėtų likti valstybės nuosavybe. Šios šalies klaida ta, kad ji viską sunaikino ir išplėšė. Ji tai darė norėdama ištrinti Mobutu atminimą, tačiau istorija turėtų būti išsaugota. Istorija gali būti teigiama arba neigiama, bet ji lieka mūsų istorija ir turėtume perduoti ją iš kartos į kartą“.
|