Netikėta: žmonės gyvulius laikė dar prieš pradėdami auginti javus

Alexia Smith iš Konektikuto universiteto (JAV) ir jos kolegos prie žmonių, gyvenusių dabartinės Sirijos teritorijoje daugiau nei prieš 12 000 metų, būstų grupių rado sferulitų – mažyčių kalcio rutuliukų, kurių daugiausia randama žole mintančių atrajotojų – tokių kaip galvijai, avys ir antilopės – išmatose.

Jie taip pat rado apanglėjusių sferulitų židiniuose. Tai rodo, kad žmonės šiame regione gyveno kartu su žolėdžiais gyvūnais – pavyzdžiui, avimis – maždaug 2000 metų anksčiau, nei manyta iki šiol, ir naudojo jų mėšlą kaip kuro šaltinį, sako A.Smith.

„Jie vis dar buvo medžiotojai ir rinkėjai, vis dar maitinosi sumedžiotomis gazelėmis, tačiau jie jau pradėjo atsigabenti gyvus gyvūnus ir laikyti prie namų tiek laiko, kiek reikia, – teigia mokslininkė. Ir šis elgesys šiek tiek stebina, nes jis ankstyvesnis už žemdirbystę ir ankstyvesnis už tai, ką matome gretimuose regionuose“.

Atrajotojai su išmatomis išskiria didelius kiekius sferulitų, tuo tarpu visaėdžiai – įskaitant žmones – jų išskiria labai mažus kiekius, o mėsėdžiai ir arkliai, kurie yra žolėdžiai, bet ne atrajotojai, šių darinių išskiria dar mažiau, teigia A.Smith.

Mokslininkė iš pradžių domėjosi, kada senovės žmonės pirmą kartą pradėjo deginti gyvulių mėšlą kaip kurą – nes jis gali išlaikyti labai aukštą temperatūrą. Todėl ji dulkėse žmonių gyvenvietėje Abu Hureyroje (dabartinėje Sirijoje, netoli Eufrato upės) kuri buvo apgyvendinta maždaug prieš 13 300–7800 metų, pradėjo ieškoti sferulitų – maždaug 5–20 mikrometrų skersmens.

12 300–12 800 metų metų senumo dulkėse ji rado patamsėjusių sferulitų, rodančių, kad mėšlas buvo deginamas aukštoje temperatūroje – tikriausiai kaip šilumos šaltinis. Tačiau, mokslininkės nuostabai, aplink namelius ji taip pat rado nepatamsėjusių sferulitų – o tai rodo, kad šie žmonės laikė avis, ožkas, karves ar gazeles prie pat savo namų durų. Seniausi mūsų turimi įrodymai apie augalininkystę šiame regione datuojami maždaug 11 000 metų.

Tačiau vėlyvajame neolite, maždaug prieš 8000 metų, sferulitai iš apylinkių ėmė nykti, pastebi A.Smith. Taip galėjo nutikti todėl, kad bandos tapo tokios didelės, jog žmonės jas ganė toliau nuo gyvenvietės esančiose ganyklose. „Atrodo, kad tai priešinga tam, ko galima tikėtis, – sako ji. – Bet tai turi prasmę, nes jei turite labai daug gyvulių, juos laikyti toje pačioje vietoje yra netvaru“.

Tačiau tai nereiškia, kad gyvūnai buvo prijaukinti, priduria mokslininkė. Tai taip pat nenurodo, kokie atrajotojai gyveno šalia namų. Labiau tikėtina, kad žmonės pririšdavo laukinius gyvūnus ir šėrė juos, kad išlaikytų juos gyvus kaip vėlesnį mėsos šaltinį. „Galų gale šie gyvūnai tapdavo vakariene“, – apibendrina Alexia Smith.

Tyrimas skelbiamas moksliniame žurnale „PLoS One“.

Parengta pagal „New Scientist“.