Skelbiamas unikalus ir labai įdomus tyrimas apie kranogus – paaiškėjo, ką juose veikdavo turtingiausi tų laikų žmonės

Kranogas – tai „dirbtinė sala ežere, pelkėje ar upės žiotyse“, – žurnale „Antiquity“ publikuotame tyrime rašo Norvegijos Arkties universiteto mokslininkas Antony Brownas ir jo kolegos. Nuo 4000 m.pr.m.e. iki XVI mūsų eros amžiaus Škotijoje, Velse ir Airijoje buvo sukurta šimtai kranogų, ir jų statybai buvo naudojamos bet kokios prieinamos natūralios medžiagos – akmuo, mediena ar durpės.

Tokio objekto kūrimas vykdavo užpilant seklų rifą ar iškilią ežero dugno dalį ir sukuriant salą, kurios skersmuo galėdavo siekti iki 30 metrų. Prie ežerų ir estuarijų (pereinamųjų vietų žiotyse, kurioje susilieja gėlas upės ir sūrus jūros vanduo), kur buvo statomi kranogai, nuo seno vyko intensyvi prekyba ir kirtosi keliai.

Geležies amžiuje (VIII a.pr.m.e. – I a.) kranogai buvo naudojami kaip ūkininkų sodybos, o viduramžiais (V-XVI a.) virto elito susibūrimo vietomis, kur vykdavo puotos: tą liudija gausūs artefaktai – pavyzdžiui, keramikos dirbiniai.

Šlapynių (sausumos teritorijų, kurios nuolat arba periodiškai būna persunkta drėgme) tyrinėjimas yra daug sudėtingesnis nei sausumoje esančių vietų, todėl kranogų archeologija yra palyginus naujas dalykas. A.Brownas su kolegomis ištyrė vieną vietovę Škotijoje (500 m.pr.m.e. – 10 m.) ir dvi Airijoje (650–1300 m.) – kad geriau suprastų šių objektų paskirtį. Tai jie darė imdami kiekvienos vietovės aureolės – arba archeologinės medžiagos sklaidos nuo vietovės centro – mėginius.

„Ežerai aplink kranogą būna seklūs, archeologinė medžiaga ten greitai nusėda ir niekada nėra nuplaunama, – teigia A.Brownas.

Tyrėjai analizavo radimviečių aureoles naudodami įvairius metodus, įskaitant senovinių nuosėdų DNR analizę (sedaDNR) – naują metodą, leidžiantį mokslininkams nustatyti visus augalus ir gyvūnus, kurie prisidėjo prie senovinės radimvietės aplinkos kūrimo.

sedaDNR analizė parodė, kad dirbtinėse salose žmonės augino javus, tačiau tyrimas taip pat atskleidė čia buvus ir neįprastų augalų – pavyzdžiui, nuodingą paparčių rūšį Pteridium.

SedaDNR taip pat aptiko žinduolių, įskaitant namines karves, avis, kiaules ir ožkas, pėdsakus. Lygindami naująjį sedaDNR tyrimą su ankstesniais žiedadulkių ir gyvūnų kaulų tyrimais, A.Brownas ir jo kolegos teigia, kad visa tai leidžia greitai ir nebrangiai identifikuoti įvairią praeityje vykdytą veiklą – pavyzdžiui, gyvūnų laikymą, skerdimą, šventes ir apeigas. Naujasis tyrimas padeda atskleisti kranogų ir jų naudojimo ypatumus.

„Turint omenyje, kiek mažai dar iš tikrųjų žinome apie kranogus ir su jais susijusią žmonių veiklą, čia aprašyti metodai ir rezultatai yra labai įdomūs“, – sako šiame tyrime nedalyvavęs Vokietijos Friedricho-Alexanderio universiteto maisto chemikas Simonas Hammannas.

Praėjusį mėnesį jis su kolegomis žurnale „Nature Communications“ paskelbė tyrimą apie kviečių pėdsakus keramikos likučiuose neolito laikų kranoguose Škotijoje. Dirvožemio sąlygos išoriniuose Hebridų salose, kur tyrimus vykdė S.Hammannas ir jo komanda, neleido išlikti kaulams – todėl A.Browno ir kolegų darbas jam pasirodė labai aktualus.

„Daryti išvadas apie konkrečias veiklas – pavyzdžiui, vaišes – visada sudėtinga“, – sako S.Hammannas, tačiau „atrodo, kad šių metodų derinys leidžia susidaryti gana įtikinamą vaizdą“.

Žiedadulkių sedaDNR duomenys svarbūs ir dėl to, kad jie „siūlo naujus požiūrius į žmonių ir augalų sąveikos tyrimus, kurie neįmanomi naudojant tradicinius žiedadulkių tyrimų metodus“, teigia agentūros „Historic England“ mokslinis patarėjas Donas O'Meara, kuris nedalyvavo naujajame tyrime.

Jis pabrėžia, kad sedaDNR metodas suteikia informacijos tik apie vietoje augančius augalus – o tradicinė žiedadulkių analizė gali nepadėti atskirti vietinių augalų nuo tų, kuriuos vėjas ar vanduo atnešė iš už daugybės kilometrų.

Tokie veiksniai kaip ledynų tirpimas ir pakrančių nykimas gali kelti grėsmę archeologinėms vietovėms, o išsamūs kasinėjimai šiose vietovėse dažnai yra neįmanomi. Maxo Plancko geoantropologijos instituto (Vokietija) archeologė Ayushi Nayak nurodo, kad „sedaDNR metodas gali būti pritaikytas kitoms archeologinėms vietovėms pelkėse“ – o tai reiškia, kad mokslininkai galėtų gauti informacijos iš pažeidžiamų vietovių, kuri kitu atveju būtų nepasiekiama.

Trijų A.Browno ir jo kolegų tirtų vietovių apleidimo priežastis iki šiol nežinoma. Vienas viliojantis įrodymas yra iš Pietinio Lough Yoano Airijoje, kur komanda kranogo teritorijoje rado du žmogaus žarnyno parazitinio kirmino – žmoginio plaukagalvio – kiaušinėlius. A.Brownas patvirtino, kad šie kiaušinėliai yra žmonių ekskrementų liekanos, kurios datuojamos maždaug tuo metu, kai kranogas buvo apleistas.

Tačiau jokių kitų žmogaus DNR ar palaikų (pavyzdžiui, pelkinių mumijų), kranogų vietose nerasta.

Kranogai „buvo labai svarbios vietos gyviesiems“, – sako A.Brownas.

Parengta pagal „Live Science“.