| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Štai kame didžioji paslaptis! Ištyrė garsiųjų Stradivarijaus smuikų cheminę sudėtį - mokslininkai artėja prie sensacijos
|
(
(
Antonio Stradivari smuikai – ypač vertingi kolekciniai egzemplioriai. Pripažinti muzikantai teigia, esą jais griežiant pavyksta išgauti tokį garsą, kuriam grynumu neprilygsta jokie šiuolaikiniai instrumentai. Unikaliai išvaizdai ir skambesiui įtakos, žinoma, turėjo mįslinga gamybos ir apdailos technologija, prieš šimtus metų taikyta genialaus, be abejonės, paties žymiausio smuikų konstruktoriaus A. Stradivari. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Ieškodami tos technologijos paslapčių, mokslininkai atkreipė dėmesį į A. Stradivari pagamintų smuikų nanomastelio lygmens atvaizdus, pateikusius užuominų apie baltymų pagrindo sluoksnį, įsiterpusį tarp medžio ir lako. Atliktam tyrimui skirta publikacija pasirodė spalio 17 d. JAV chemikų draugijos leidžiamame žurnale „Analytical Chemistry“. Kad A. Stradivari pagaminti styginiai instrumentai prieš nulakuojant buvo padengiami kažkokia ypatinga medžiaga, minima ir ankstesnių tyrimų išvadose. Toji į medį įsigerianti ir jį sulyginanti medžiaga padidino medienos patvarumą ir tikrai galėjo turėti įtakos išgaunamo garso grynumui ir jo rezonanso lengvumui. Išsiaiškinus tos medžiagos komponentus, kaip manoma, pavyktų atkartoti senųjų smuikų fenomeną. Ši idėja paskatino Lisą Vaccari, Marco Malagodi ir keletą jų kolegų pamėginti išsiaiškinti tarp medžio ir lako įsiterpusio sluoksnio sudėtį. Tyrinėjimų objektais buvo pasirinkti du vertingieji smuikai – 1718-aisiais datuojamas „San Lorenzo“ ir 1690-ųjų gamybos „Toscano“. Pasitelkus sinchrotroninės spinduliuotės Furjė (Fourier) transformacijos infraraudonųjų spindulių spektromikroskopiją – anksčiau tyrinėjant senovinius smuikus taikytą technologiją, – pavyko įsitikinti, kad abu minėti smuikai yra padengti tarpiniu sluoksniu. Deja, pasirinktas metodas neleido identifikuoti į medį įsigėrusios medžiagos sudėties. Vėliau pavyzdžiai buvo išanalizuoti naudojant infraraudonųjų spindulių skenuojantį artimo lauko mikroskopą. Šis aparatas pagal dešimčių nanometrų pločio vaizdus išmatuoja, kokį infraraudonosios šviesos kiekį skleidžia paviršinis sluoksnis ir mediena – būtent taip renkama informacija apie cheminę medžiagos sudėtį. Pritaikius naują metodą gauti rezultatai atskleidė, kad tarp medžio, iš kurio pagaminti abudu smuikai, ir juos dengiančio lako įsiterpusiame sluoksnyje yra baltyminės kilmės junginių, susitelkusių į nanometrinių matmenų dėmes. Mokslininkai įsitikinę, kad išsamų trimatį smuikų paviršių dengiančios medžiagos vaizdą bus galima panaudoti tolesniuose tyrimuose, kuriuos atliekant galbūt pavyks identifikuoti konkrečius unikalųjį sluoksnį sudarančius junginius. Šaltiniai: | ||||||
Įdomiausi
75
(0)
.png)
.png)
