Tikra beprotybė: kad atitiktų standartus, moterys balinosi veidą švinu ir rydavo kaspinuočius

Šie pavyzdžiai savaime stebina, bet pagalvokite ir apie tai, kokioms nemalonioms, o kartais net skausmingoms procedūroms tektų ryžtis, jei ir šiandien turėtume atrodyti pagal anų laikų standartus! Mums tie standartai absoliučiai nesuprantami, nors, kita vertus, dar neaišku, ką žmonės ateity kalbės apie gulėjimą soliariume ir priklijuojamas blakstienas, rašo tinklalapis elle.in.

Dešimt toliau pateiktų siektino įvaizdžio pavyzdžių, būdingų skirtingiems kraštams ir skirtingoms epochoms, akivaizdžiai įrodo, kad grožio samprata labai reliatyvi.

1. Ryškios venos

Už tai, kad priešrevoliucinėje Prancūzijoje buvo grožimasi per odą persišviečiančiomis venomis, reikėtų „padėkoti“ tokioms grožio madų diktuotojoms kaip Marija Antuanetė. Siekdamos sukurti ypač plonos, kone permatomos odos iliuziją, moterys mėlynu pieštuku prasivesdavo venas, kad jos atrodytų tarytum aiškiai persišviečiančios per odą.

2. Juodi dantys

Dantų juodinimo praktika ohaguro buvo įprastas reiškinys Heiano laikotarpiu Japonijoje (t. y. nuo 794 iki 1185 metų). Vis dėlto net iki XIX a. pab. juodi dantys Japonijos visuomenėje buvo laikomi grožio, patrauklumo ir brandos simboliu. Tradiciniam Tekančios Saulės šalies makiažo metodui naudojami juodos spalvos dažai yra vadinami kanemidzu. Tai mišinys, pagamintas iš smulkių geležies drožlių, acto, arbatos ir ryžių vyno. Permanentinių dėmių ant dantų tokie dažai nepalikdavo, bet sakoma, kad dvokė jie atsakančiai.

3. Blakstienų ir antakių pešiojimas

Viduriniai amžiai – aukštos kaktos garbinimo metas. Kad kakta atrodytų kuo aukštesnė, moterys išsipešiodavo ne tiktai antakius, bet ir blakstienas. Tai dar ne viskas: jos išsipešdavo dalį plaukų, kad jų augimo linija atsidurtų maksimaliai aukštai. Šios procedūros tikslas – sukurti kūdikio galvą primenantį veidą, nes tokio veido moteris, esą, atrodo tyra ir nekalta.

4. Kraujo nuleidimas

Anglijos karalienė Elžbieta I, žinoma kaip Skaisčioji karalienė, veidą dažydavosi visiškai baltai. Atrodydavo ji gana vaiduokliškai, bet tuo metu buvo laikyta tikra gražuole. Siekdamos atkartoti blyškią Jos didenybės veido slavą Renesanso epochos moterys padengdavo odą storu baltų dažų sluoksniu. Vis dėlto kai kurios karališką išvaizdą mėgindavo išgauti „natūraliai“: kad veidas išbaltų, moterims būdavo atliekama kraujo nuleidimo procedūra. Kartais šiuo tikslu būdavo naudojamos dėlės.

5. Antakių „suauginimas“ ožio plaukais

Tos, kurių antakiai suaugę, senovės Graikijoje tuojau pat atsidurtų dėmesio centre. Suaugę antakiai čia buvo laikomi tyrumo ir išminties simboliu. Tos moterys, kurios tokių antakių neturėjo, tarpą tarp antakių apklijuodavo nudažytais ožio plaukais.

6. Tuberkuliozės iškankinto žmogaus vaizdas

Keistais bei rizikingais grožio standartais garsėjo ir karalienės Viktorijos valdymo epocha. To meto moterims norėjosi turėti blyškią odą, raudonas lūpas ir laibą taliją. Kadangi kaip tik taip dažnai atrodo tuberkulioze sergantis ligonis, moterys kartais stengdavosi tyčia užsikrėsti šia liga. Tuberkuliozė buvo masiškai romantizuojama: siekdamos išgauti tuberkuliozės iškankinto žmogaus vaizdą, moterys rausvindavosi lūpas ir šviesindavosi odą.

7. Kaspinuočių rijimas siekiant sulieknėti

Dar vienas karaliaujant Viktorijai įsigalėjęs grožio standartas – neįtikėtinas laibumas. Liauną taliją siekdavusios turėti moterys nurydavo piliules, užpildytas kaspinuočių kiaušiniais. Iš organizme atsidūrusių kiaušinių išsirisdavę kaspinuočių jaunikliai toliau gyvendavo šeimininko kūne, misdami tuo, ką valgydavo šeimininkas. Teoriškai tokia metodika galėjo padėti sulieknėti nesukant sau galvos dėl to, ko ir kiek valgoma.

8. Veido tepimas prakaitu

Senovės Romoje kiekviena save gerbianti pasiturinti dama pasistengdavo įsigyti buteliuką žymaus gladiatoriaus prakaito. Nuo gladiatoriaus odos surinktą prakaitą moterys naudodavo kaip veido kremą. Būdavo tikima, kad šitokia procedūrą gerina odos spalvą. Senovės Romos gyventojai taip pat tikėjo, kad gladiatorių prakaitas veikia kaip galingas afrodiziakas.

9. Veido balinimas gyvsidabriu ir švinu

Įvairiausiuose kosmetiniuose produktuose, kuriuos viduramžiais moterys naudodavo siekdamos išbalinti veido odą, paprastai būdavo vienas bendras komponentas – nuodai. Taigi, tų laikų losjonai ir kremai paprastai būdavo gaminami pridedant baltojo švino, gyvsidabrio, fenolio arba gyvsidabrio chlorido. Tokie produktai balindavo odą, tik tai, deja, nėra vienintelis jų poveikis: ilgalaikis kremų su minėtais komponentais naudojimas privesdavo prie rimtų sveikatos bėdų. Būtina pasakyti, kad kai kurios moterys pavojingais ingredientais pasinaudodavo siekdamos įgyvendinti kokius nors piktus kėslus. Pavyzdžiui, „Acqua Tofana“ prekės ženklo gaminių platintojai specialiai įmaišydavo į pudrą nemenką kiekį nuodų ir pardavinėdavo tokią pudrą moterims, norėdavusioms nužudyti savo vyrus – užnuodyti jų maistą.

10. Arseno kapsulės

XIX a. sniego baltumo odą norėdavusios turėti moterys vartodavo arseno kapsules (jų būdavo galima įsigyti JAV puikiai žinomo prekybos tinklo „Sears“ parduotuvėse!). Oda, reikia pasakyti, tikrai išbaldavo, kadangi arsenas žudo raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus). Visgi, be tobulai blyškios odos, moterys turėdavo nusiteikti ir pykinimui bei vėmimui. Minimi ir tokie arseno kapsulių sukeliami reiškiniai, kaip vidinis kraujavimas, plaukų išslinkimas, apakimas ir net mirtis.