Kas yra siaubą kėlę berserkeriai – legendiniai „nesunaikinami“ kariai, apdainuoti skandinavų legendose (Video)

Senovės šaltiniuose vikingai berserkeriai buvo vadinami kariais, kurie kovojo transo būsenoje, panašioje į pašėlusį įniršį, dėl kurio vėliau atsirado angliškas žodis „berserk“, reiškiantis „įnirtingai smurtaujantis arba nekontroliuojamas“.

Pavadinimas tikriausiai reiškia „meškos marškiniai“ (senovės anglų kalbos žodžis „serk“ reiškia „marškiniai“), nes kariai tradiciškai ėjo į mūšį be šarvų, o vilkėdami lokio ar vilko kailius.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad berserkerių šaknų galima rasti Romos laikotarpiu, pavyzdžiui, germanų gentyse, kurias apibūdino romėnų istorikas Tacitas, arba scenose ant Trajano kolonos Romoje, kur genčių kariai vaizduojami dėvintys apsiaustus iš lokio ir vilkų kailių.

Vienas iš seniausių rašytinių tekstų, kuriame galima rasti berserkerių aprašymą, yra IX amžiaus poema Hrafnsmál („Varnos giesmė“), kurią parašė bardas Thorbjörnas Hornklofi.

Sagose berserkeriai buvo vaizduojami kaip nesunaikinami ir nepažeidžiami antžmogiškos jėgos kariai.

Berserkeriai pasirodo daugelyje skandinaviškų sakmių ir eilėraščių kaip čempionai, herojai, elitiniai kariai ar asmens sargybiniai. Tačiau laikui bėgant šis įvaizdis pasikeitė (ypač po Skandinavijos atsivertimo į krikščionybę), vietoj to jie buvo pradėti vaizduoti kaip nusikaltėliai, banditai, plėšikai ir žudikai, kurie žudo visus iš eilės.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad berserkerių įniršį sukeldavo spontaniška isterija ar epilepsija arba didelis alkoholio ar narkotikų, ypač haliucinogeninių grybų ar juodosios drignės (Hyoscyamus niger) vartojimas, nes 1977 m. archeologai, atlikę kasinėjimus netoli vikingų tvirtovės Furkat, Danijoje, rado šio augalo sėklų vikingų kape.

1015 m. Norvegijos grafas Eiríkras Hakonarsonas uždraudė berserkerius. Grágás, viduramžių Islandijos įstatymų kodeksas, juos pasmerkė, o XII amžiuje organizuotos žvėriško įniršio karių būriai visiškai išnyko.