Ukrainai siūloma „38-oji paralelė“ – koks yra susiskaldymo pavojus Šiaurės ir Pietų Korėjos pavyzdžiu (Foto, Video)

Pateikiame „Focus“ straipnį, kaip KLDR ir Pietų Korėja buvo „padalytos“ 1950–1953 m. ir prie ko tai privedė po 70 metų.

Jau rašėme, kad įvairių pasaulio šalių politikai siekia Rusijos ir Ukrainos konflikto sprendimo pagal Korėjos scenarijų. „The Washington Post“ amerikiečių žurnalistas Davidas Ignacas prisiminė situaciją Korėjos pusiasalyje: „Korėjai nebuvo galimybės iškovoti karinės pergalės už priimtiną kainą“. Ir todėl respublikonų partijos kandidatas į prezidentus Dwightas Eisenhoweris nusprendė sudaryti iš pažiūros nepalankų taikos susitarimą.

„1953 m. liepą Korėjoje sudarytos paliaubos galėjo atrodyti kaip pralaimėjimas daugeliui amerikiečių ir jų Pietų Korėjos sąjungininkams. Tačiau šiandien Pietų Korėja yra vienas iš pasaulio ekonominių perlų, nors karas taip ir neprivedė prie taikos susitarimo, o paliaubos  su pavojinga kaimyne šiaurėje išlieka trapios beveik 70 metų. Galbūt tai yra pokario Ukrainos momentinis vaizdas“, – rašė Davidas Ignacas.

Tačiau visa tai tebuvo žurnalistinis autoriaus spėjimas Vakarų žiniasklaidoje. Tačiau 2023 metų sausio 8 dieną oficialus asmuo – Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas interviu pareiškė, kad Rusija nori primesti Ukrainai karo įšaldymo scenarijų pagal „korėjietišką“ scenarijų, kuris apima fronte nustatytų sienų fiksavimą ir Ukrainos valstybės padalijimą.

Pasak Nacionalinio saugumo tarybos sekretoriaus, Kijevui dabar siūloma karo veiksmų pabaigos „korėjietiška versija“ – teritorijų padalijimas tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos pagal sąlyginę „38-ąją paralelę“, pagal kurią kadaise vieninga Korėja buvo padalinta į dvi valstybes – KLDR (Šiaurės Korėja) ir Pietų Korėją (Korėjos Respublika).

„Focus“ išanalizavo, kas nutiko Korėjos pusiasalyje praėjusio amžiaus viduryje ir kaip šios dvi šalys su tuo gyvena šiandien.

Šiaurės ir Pietų karas: korėjietiškas variantas

Korėją japonai okupavo dar 1910 m. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo padalinta į sovietų ir amerikiečių okupacines administracijas, o Korėjos Respubliką (pietinę pusiasalio dalį) pripažino JT. Abi valstybės nepripažino viena kitos egzistavimo ir laikė kitą ideologinių priešų užimta teritorija (įdomu, kad abi valstybės Seulą laikė savo sostine, kurią faktiškai valdė Pietūs). Tai galiausiai paskatino jų karą 1950 m. birželio mėn.

3,158 vibrant Ethiopian troops from the Kagnew Battalion fought in the Korea War (1950-1953).

They were involved in 253 battles. However, none of them could be captured. pic.twitter.com/WVOQZUE2wb

— Africa Facts Zone (@AfricaFactsZone) March 22, 2021

Tai, kas buvo suplanuota kaip Šiaurės Korėjos pajėgų žaibiškas karas, virto į trejus metus trukusį kruviną karą, įsikišus galingoms valstybėms. Iš pradžių JAV padėjo Pietinei daliai, kurių ginkluotosios pajėgos buvo nustumtos atgal į pietinę pakrantę (tai yra beveik visa Korėjos Respublikos teritorija buvo okupuota). JT Saugumo Tarybos sprendimu buvo paskelbta karinė misija (SSRS boikotavo JT Saugumo Tarybos posėdžius kaip protesto ženklą prieš Kinijos Liaudies Respublikos nepripažinimą, paskelbtos 1949 m., todėl negalėjo pasinaudoti veto teise), kurią sudarė 16 valstybių (dar 41 šalis suteikė techninę pagalbą misijos dalyviams). Tačiau de facto kontingento pagrindas buvo amerikiečių kariuomenė.

Pietų Korėja kartu su sąjungininkais nustūmė Šiaurės kariuomenę prie jų šiaurinių sienų, užėmusi beveik visą komunistinės Korėjos teritoriją. Tada į pirmą planą iškilo Kinijos Liaudies Respublika, kuri į pusiasalį išsiuntė savo 270 000 kariuomenę. Galų gale karas stabilizavosi ties prieškarine demarkacijos linija, kuri eina palei 38-ąją lygiagretę.

Kariniai veiksmai truko trejus metus. Neoficialiai juose dalyvavo ir sovietų kariuomenė (daugiausia aviacija, kuriai buvo uždrausta skristi virš fronto linijos, kad neatsiskleistų jos buvimas). Galiausiai pavyko išvengti tiesioginio konflikto tarp branduolinių valstybių (Kinija vėliau sukūrė branduolinį ginklą, 1964 m.).

Karo be taikos pabaiga ir būsimas abiejų Korėjų likimas

Aktyvus karo veiksmų etapas baigėsi 1953 m., kai buvo pasirašytos paliaubos. Tuo pat metu Korėjos Respublikos prezidentas Lee Sin-manas kategoriškai priešinosi susitarimui, kuriuo buvo užfiksuotas prieškarinis pusiasalio padalijimas išilgai 38-osios lygiagretės, išreikšdamas norą kovoti iki pergalingo galo. Tačiau taikos susitarimas su KLDR buvo sudarytas JT (kurių pajėgos kovojo Pietų pusėje) vardu.

Oficialiai abi Korėjos paliaubas tarpininkaujant JT pasirašė tik 1991 metų gruodžio 13 dieną. Taikos sutartis taip ir nebuvo sudaryta. 1953 metais Korėjos Respublika sudarė aljansą su JAV, nuo tada jos teritorijoje dislokuotas amerikiečių karinis kontingentas.

Verta paminėti, kad, nepaisant populiarių įsitikinimų, dviejų Korėjos režimų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumas ne iš karto tapo toks ryškus. Po karo Šiaurės Korėja buvo pramoninė šalis. Pietų Korėja buvo autoritarinė valstybė iki devintojo dešimtmečio pabaigos.

Kontrastas tarp dviejų valstybių ėmė stiprėti dėl Šiaurės ekonomikos sąstingio, kurios totalitarinei valdžiai pavyko susipykti su visais. Netgi SSRS Šiaurės Korėjos pasakojimuose nuėjo ilgą kelią nuo „vienintelės korėjiečių išvaduotojos nuo japonų jungo“ iki beveik „didvyriškos Kim Il-sungo partizanų kovos ganytojo“, kuris, neva išstūmė japonus iš pusiasalio.

Ir visa tai slypi Juche ideologijoje – „pasikliovimu savo jėgomis“, kuri sustiprino asmeninę neribotą Kim Il-sungo galią (kaip vėliau paaiškėjo, jis tapo tikros diktatoriškos dinastijos įkūrėju, nes dabar valstybę visiškai valdo jo anūkas Kim Jong-unas) ir priartino ekonominę katastrofą. Taigi jau devintajame dešimtmetyje Kim Il Sungas tapo „gyvu dievu“, o Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos gyventojai atsidūrė ant bado slenksčio, kuris 90-ųjų viduryje nusiaubė šalį. Nuo to laiko skirtumas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos raidos tapo tiesiogine prasme matomas iš kosmoso – kai pietinė dalis ryškiai šveičia elektros šviesomis, o šiaurė tamsi kaip jūra.

Good morning all & OTD in 1953, the Korean War armistice came into effect. Over 17,000 Australians served in the Korea war from 1950 to 1953, with 340 Australians KIA & 1,216 Australians WIA. Sadly, it still remains Australia's "Forgotten War". pic.twitter.com/n8Tub147mY

— Gray Connolly (@GrayConnolly) July 27, 2021

Pietų Korėja išlipo iš technologiškai ir ekonomiškai atsilikusios diktatūros (šalies BVP 1953 m. buvo 1,3 mlrd. USD), kai ją iki 1987 m. ją valdė diktatoriai. Šiuo metu Pietų Korėja yra 10-ta pasaulyje ekonomika, kurios BVP siekia 1,823 trilijonų dolerių. Šalis yra viena iš lyderių pasaulyje pagal švietimo, mokslo ir technologijų išsivystymo lygį – bendrovės „Samsung“, LG, „Hyundai“ žinomos visame pasaulyje. Tačiau pietų gyventojai savo visuomenės nelaiko idealia. Viena iš pagrindinių savo valstybės problemų jie vadina socialinę nelygybę, kuri yra šalutinis spartaus ekonomikos vystymosi efektas. Šiame fone netgi jaučiama simpatija komunistinei Šiaurei.

Kova su laiku: ar ateities kartos norės susivienyti?

Dabar šias dvi valstybes skiria demilitarizuota zona ir įtvirtinimų linija, žyminti sieną (arba skiriamąją liniją) tarp dviejų Korėjų. Tuo pačiu metu abiejose 38 paralelių pusėse nėra vilties susivienyti. Formaliai kiekviena Korėja laiko kitą okupuota teritorija, o ne atskira valstybe. Aju universiteto profesorius emeritas Kim En-rae mano, kad šalis gali švęsti savo galutinį išsivadavimą tik tada, kai vėl susijungs su Šiaure. Jam antrina ir Korėjos politikos mokslų asociacijos prezidentas Choi Jin-woo, kuris susivienijimą su Šiaure pavadino svarbiausiu Korėjos Respublikos egzistavimo tikslu, kurio nepasiekus bus panaikinta visa ekonominė nauda.

Per koegzistavimo metus tūkstančiai pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos į pietus pralaužė geležinę uždangą, kuriuos noriai priima Pietų Korėjos vyriausybė. Pabėgėlio iš Šiaurės sūnus – ankstesnis Korėjos Respublikos prezidentas Moon Jae-inas, nuo 2018 metų buvo suteikęs naujos energijos abiejų pusiasalio dalių sujungimo iniciatyvai, nors jam nepavyko rasti taikos troškimo Kim Jong-uno akyse.

Dažnai pabėgėliai iš Šiaurės organizuoja akcijas, kad paleistų per demilitarizuotą zoną balionus su užrašais, raginančiais pasipriešinti totalitariniam valdymui. Šie veiksmai sukelia demaršą iš Pchenjano (Šiaurės sostinės). Būtent pabėgėliai ir jų vaikai bei anūkai yra pagrindinė dviejų tautų suvienijimo idėjų varomoji jėga. Jų tėvynės ilgesys suprantamas, nes po emocinio pakylėjimo pirmą kartą buvus laisvoje visuomenėje jų laukė sunkios kasdienės kovos dėl vietos po saule rinkos ekonomikos sąlygomis, kurias Pietų Korėjos gyventojai patys laiko per daug konkurencingą. Įpratę prie kitų realijų, pabėgėliai iš Šiaurės ne visada visiškai prisitaiko naujoje vietoje. Kartu su karo veteranais jie yra didžiausia dviejų Korėjų suvienijimo idėjos varomoji jėga.

Tačiau laikas lieka nenumaldomas. Vykstant suvienijimo idėjai, vieningai Korėjai iš gyvos žmonių atminties pereinant į istorijos vadovėlių puslapius, susivienijimo idėja vis silpnėja. Jei pirmaisiais dešimtmečiais po karo pabaigos tūkstančiai šeimų svajojo apie susijungimą ir grįžimą į gimtuosius namus, tai šiuolaikinei kartai tai greičiau duoklė istorinei tradicijai, kuri negali nepaveikti visuomenės požiūrio. To pasekmė – sumažėjęs visuomenės palaikymas susivienijimo su Šiaure idėjoms. 2018 metais taip teigė 77 % korėjiečių, kurie, rinkdamiesi tarp ekonomikos augimo ir susivienijimo, rinktųsi pirmąjį. Nors dauguma korėjiečių iš esmės pritaria šiai idėjai, tendencija nuvilia: 2019 m. 53 % respondentų teigė, kad susivienijimas būtinas, palyginti su 64 % 2007 m., o 40 % teigė, kad yra patenkinti dabartine padėtimi.

Tarp jaunų žmonių susivienijimo idėja populiari taikos garantijos kontekste, o ne kaip noras susijungti su kita vienos tautos dalimi.

Žinoma, tokiais klausimais kaip tautos kūrimas, sunku ką nors tiksliai nuspėti, tačiau artimiausiu metu taikiam tokių skirtingų režimų suvienijimui perspektyvų nėra, juolab kad dabar abiejose šalies pusėse vėl vyksta naujasis „šaltasis karas“.

Iš to galima padaryti vieną išvadą. Laikas yra pagrindinis taikaus problemos sprendimo priešas. Ištisos kartos, užaugusios abiejose geležinės uždangos pusėse, jau turi mažai ką bendro, o perbėgėlių iš Šiaurės patirtis tai tik patvirtina. Jei pirmaisiais metais visiems atrodė, kad padalijimas išilgai 38-osios lygiagretės yra kažkas nenatūralaus ir laikina, tai kuo mažiau gyvų vieningos Korėjos egzistavimo liudininkų, tuo labiau suvienijimo idėja nukrypsta nuo Korėjos suvienijimo idėjos ir vis labiau pereina iš kažko praktiško į transcendentinio ir idealizmo sritį.

Jei abi Korėjos nesusijungs per šios kartos gyvenimą (taip greičiausiai nutiks), tai vienintelis susivienijimo veiksnys ateityje bus tik „amžina tūkstančio metų tautos dvasia“. Istorija parodys, koks reikšmingas toks veiksnys šiuolaikinėje geopolitinėje sistemoje. Čia korėjiečiai gali atsižvelgti į Ukrainos žmonių istoriją, kuri išlaikė dvasinę vienybę per šimtmečius besiskirstant skirtingomis imperijomis. Todėl Ukrainai visiškai netinka korėjietiškas „laikinas“ padalijimas išilgai kontaktinės linijos.