Didžiojoje Britanijoje rasti akmens amžiaus ginklai demonstruoja gilią harmoniją su gamta

Priešistorinius artefaktus netoli Skarboro miesto Šiaurės Jorkšyre neseniai aptiko Mančesterio ir Česterio universitetų archeologai.

Tarp radinių – nemažai įrankių ir ginklų, pagamintų iš kaulo, elnio rago ir akmens. Viena iš šių relikvijų – smailus medžioklinis ginklas, kurio briaunoje išilgai išraižyti šeši „dantys“, skirti kuo labiau pažeisti medžiojamo gyvūno kūną.

Taip pat rasta ginklų, pagamintų iš gyvūnų kaulų ir elnių ragų, papuoštų įpjovomis ir įbrėžimais, galbūt liudijančiais apie kūrybiškumą ir meninę vaizduotę.

„Labai retai pasitaiko rasti tokios geros būklės ir tokio senumo radinių. Mezolitas Didžiojoje Britanijoje prasidėjo dar prieš atsirandant keramikos dirbiniams ar metalo apdirbimui, todėl rasti organinių liekanų, tokių kaip kaulai, elnių ragai ir mediena, kurie paprastai neišlieka, yra nepaprastai svarbu ir padeda mums atkurti andainykščių žmonių gyvenimą“, – pranešime teigia projekto archeologas iš Mančesterio universiteto dr. Nickas Overtonas.

Homo sapiens (šiuolaikiniai žmonės) į Britaniją atvyko tik prieš 40 000 metų – nors kitos homininų rūšys čia gyveno jau prieš 800 000 metų. Genetiniai vadinamojo „Čederio žmogaus“ duomenys rodo, kad kai kurie H.sapiens, kurie maždaug prieš 10 000 metų gyveno dabartinės Britanijos teritorijoje, turėjo tamsią odą, juodus plaukus ir mėlynas akis.

Neseniai aptikta viduriniojo akmens amžiaus radimvietė kadaise turėjo būti senovinio ežero salos pakrantėje, ji buvo įkurta pasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Ši vieta greičiausiai buvo ideali tokių gyvūnų kaip briedžių, tauriųjų elnių, bebrų ir vandens paukščių medžioklei.

Siekdama geriau pažinti vietovę, mokslininkų komanda šiuo metu analizuoja durpių sankaupas, kurios jau dabar rodo, kad šis kraštovaizdis buvo neįtikėtinai biologiškai įvairus. Jie pažymi, kad šiuo metu turimi įrodymai rodo, jog šie žmonės gyveno gana patogų gyvenimą, glaudžiai susijusį su juos supančia gamta.

„Žmonės dažnai galvoja, kad priešistoriniai medžiotojai-rinkėjai gyveno ant bado ribos, keliaudami iš vienos vietos į kitą ir nuolat ieškodami maisto – ir kad tik atsiradus žemdirbystei žmonės pradėjo gyventi labiau nusistovėjusį ir stabilų gyvenimo būdą. Tačiau čia matome žmones, skyrusius laiko daiktų puošybai, rūpestingai šalinusius gyvūnų liekanas ir kitus artefaktus“, – aiškina Česterio universiteto mokslininkė dr. Amy Gray Jones.

„Tai nebuvo žmonės, kurie [tik] stengėsi išgyventi. Tai buvo žmonės, pasitikintys savo supratimu apie šią aplinką, joje gyvenusių įvairių gyvūnų rūšių elgseną ir buveines“, – teigia ji.

Parengta pagal „IFL Science“.