Seniausią pasaulio meną greičiausiai kūrėme visai ne mes

Pastaraisiais metais buvo prieita išvada, kad neandertaliečiai tuo tikrai užsiėmė. Tačiau neandertaliečių, kaip ir jų giminaičių – šimpanzių ir Homo sapiens – elgesys skirtingose grupėse ir laikui bėgant kultūriniu požiūriu skyrėsi.

Jų menas galbūt buvo abstraktesnis nei stereotipiniai figūrų ir gyvūnų piešiniai urvuose, kuriuos Homo Sapiens sukūrė po to, kai neandertaliečiai jau išnyko. Tačiau archeologai pradeda vertinti tai, koks kūrybingas buvo neandertaliečių menas.

Jau prieš 250 000 metų neandertaliečiai maišė mineralus – tokius kaip hematitą ir manganą – su skysčiais, kad pasigamintų raudonus ir juodus dažus, kurie tikriausiai buvo naudojami kūno ir drabužių puošybai.

Tai žmogaus prigimtis

XX a. dešimtajame dešimtmetyje archeologų atlikti tyrimai iš esmės pakeitė paplitusį įsivaizdavimą, kad neandertaliečiai buvo buki, primityvūs ir nuobodūs.

Sprendžiant iš požeminiuose urvuose rastų palaikų, įrankių naudojimo pėdsakų ir pigmentų tose vietose, kur neandertaliečiai neturėjo jokios akivaizdžios priežasties būti, manoma, kad jie aktyviai domėjosi pasauliu.

Kodėl jie nuklysdavo į pavojingas gelmes, kur nebuvo nei maisto, nei geriamo vandens, tiksliai nėra žinoma – bet kadangi ant urvų sienų kartais jie palikdavo meno kūrinių, greičiausiai tai buvo kažkuo jiems prasminga, o ne tik aplinkos tyrinėjimas.

Neandertaliečiai gyveno nedidelėmis, glaudžiomis grupėmis, kurios buvo labai klajokliškos. Keliaudami jie gabendavosi su savimi žarijas, kad uolose ir upių pakrantėse, kur stovyklaudavo, uždegtų nedidelius laužus. Jie taip pat naudojo įrankius, kuriais gaminosi ietis ir skerdė gyvūnus.

Neandertaliečių vizualinės kultūros raida laikui bėgant rodo, kad jų socialinės struktūros keitėsi. Savo kūnų puošybai jie vis dažniau naudojo pigmentus ir ornamentus.

Kaip rašoma knygoje „Homo Sapiens Rediscovered“, neandertaliečiai puošė savo kūnus galbūt dėl to, kad konkurencija dėl lyderystės grupėje tapo intensyvesnė. Spalvos ir ornamentai perteikdavo žinutę apie jėgą ir valdžią, padėdavo individams įtikinti savo amžininkus, kad jie yra stiprūs ir tinkami vadovauti.

Tada, mažiausiai prieš 65 000 metų neandertaliečiai ant gilių Ispanijos urvų sienų raudonais pigmentais išpiešė ženklus – pavyzdžiui, stačiakampius ir delnų formas. Negalima atspėti konkrečios šių ženklų reikšmės, tačiau jie leidžia manyti, kad neandertaliečiai su laiku darėsi vis išradingesni.

Dar vėliau, maždaug prieš 50 000 metų, tarp neandertaliečių atsirado asmeniniai kūno papuošimai. Tai buvo gyvūnų kūno dalys – pakabukai iš plėšrūnų dantų, kriauklių ir kaulų gabalėlių. Šie papuošalai buvo panašūs į tuos, kuriuos maždaug tuo pačiu metu nešiojo ir Homo sapiens.

Ar neandertaliečių vizualinė kultūra skyrėsi nuo Homo sapiens? Greičiausiai taip, nors ir ne savo sudėtingumu. Jie dešimtis tūkstantmečių prieš Homo sapiens atvykimą į Europą kūrė nefigūrinį meną – o tai rodo, kad jie jį kūrė savarankiškai.

Kol kas nėra įrodymų, kad neandertaliečiai būtų kūrę figūrinį meną – pavyzdžiui, žmonių ar gyvūnų paveikslus, kuriuos bent prieš 37 000 metų plačiai kūrė Homo sapiens grupės, ilgainiui Eurazijoje pakeitusios neandertaliečius. Neandertaliečiai vaizdinę kultūrą naudojo kitaip nei jų įpėdiniai. Pasirinkdami spalvas ir ornamentus, neandertaliečiai apibūdindavo save abstrakčiais piešiniais ant kūno, o ne atvaizdais ant sienų.

Tai, kad mūsų rūšies atstovai gyvūnų ar kitų gyvūnų atvaizdus pradėjo kurti tik po to, kai išnyko neandertaliečiai, denisoviečiai ir kitos senovinės žmonių grupės, gali būti reikšminga. Biologiškai mišrioje Eurazijoje prieš 300 000–40 000 metų tai niekam nebuvo naudinga. Tačiau Afrikoje atsirado šios temos variacija. Mūsų ankstyvieji protėviai naudojo savo pigmentus ir nefigūrinius ženklus, kuriais pradėjo vadinti bendrus socialinių grupių simbolius, pavyzdžiui, pasikartojančias linijų grupes – specifinius raštus.

Atrodo, kad jų menas buvo ne tiek susijęs su individais, kiek su bendruomenėmis, naudojant bendrus ženklus – pavyzdžiui tokius, kurie išraižyti ant ochros luitų Blombos oloje Pietų Afrikoje, ir kurie atrodo kaip kaip gentiniai raštai. Kūrėsi etnosai, o grupės, kurias jungė socialinės taisyklės ir konvencijos, vėliau paveldėjo Euraziją.

Svarbu pabrėžti, kad figūrinis menas nėra modernumo požymis, o jo nebuvimas – primityvumo požymis.

Neandertaliečių piešiniai, kuriems iki šiol buvo skiriama mažai dėmesio, gali būti seniausias pasaulio menas, kuris tikrai nėra primityvus.

Parengta pagal „The Conversation“.