Kaip JAV armija „užpuolė japonus“ viduryje Los Andželo – visai tai vyko šimtatūkstantinės minios akivaizdoje: kas čia įvyko? (Foto)

Bet tai lengviau pasakyti nei padaryti, ypač kai karas vyksta gerai. 1943 m. amerikiečių pajėgos išsilaipino Šiaurės Afrikoje, padėjo sąjungininkams išstumti Vokietijos Afrikos Korpusą iš žemyno, tada įsiveržė į Siciliją bei Italiją.

Tai buvo geras tempas, bet vyriausybei reikėjo išlaikyti šį tempą ir neleisti žmonėms atsipalaiduoti. Vis dar reikėjo, kad visuomenė laikytųsi prekių normavimo, ir leistų pinigus pirkti karo obligacijoms. Taip pat reikėjo, kad amerikiečių darbo jėga būtų tokia pat motyvuota, kokia ji buvo pirmosiomis dienomis po atakos Perl Harbore 1941 m. gruodį.

Siekdama, kad viskas būtų gerai, vyriausybė pasuko į vis įspūdingesnius viešųjų ryšių renginius. Nedaug iš šių įvykių buvo toks įspūdingas kaip Los Andželo Koliziejaus mūšis, kur tikros amerikiečių kariuomenės pajėgos imitavo tai, ko reikia norint užpulti japonų poziciją Ramiojo vandenyno karo teatre.

Per didelis pasitikėjimas karo baigtimi buvo ne tik psichologinė problema, bet ir virto labai realia problema. 1944 m. prezidentas Franklinas D. Rooseveltas turėjo tai paminėti savo State of the Union kalboje. 1943 m. karo gamyba sumažėjo tūkstančiu lėktuvų per mėnesį.

Siekdamas su tuo kovoti, Karo departamentas ir karo gamybos valdyba išsiuntė Amerikos karo didvyrius, vadovybę ir žvalgybos pareigūnus į Vakarų pakrantę, kur buvo kuriama didžioji dalis Ramiojo vandenyno karui skirtos produkcijos.

Los Andželo Koliziejuje 1944 m. sausį buvo surengtas grandiozinio masto spektaklis. 1923 metais pastatytame stadione buvo surengtos 1932 m. vasaros olimpinės žaidynės – Koliziejus tuo metu buvo vienas didžiausių šalies stadionų ir talpino 100 000 žiūrovų. Futbolo aikštė stadione buvo paversta Ramiojo vandenyno salos, kurią stipriai gina japonai, maketu. Kai atėjo laikas parodyti, kaip Amerikos pajėgos užims „salą“, stebėti reginio susirinko 250 000 žmonių.

Maždaug 150 kareivių iš JAV 140-ojo pėstininkų pulko išėjo į lauką, jų veidai ir uniformos buvo purvinos ir nešvarios ir atrodė taip, tarsi lauke būtų buvę kelias savaites ar mėnesius. Jie užpuolė apsimestinius japonus šautuvais, kulkosvaidžiais, granatomis ir artilerija. Žemė po kareivių kojomis sproginėjo, tarsi jie gautų atsakomąją ugnį. Visas reginys buvo sustiprintas specialiaisiais efektais, kuriuos kūrė netoliese įsikūrusios  kino studijos.

Tarsi mūšio būtų negana, JAV armijos oro pajėgų lėktuvai skraido virš stadiono, imituodami, kaip atrodo artimas oro palaikymas. Kai diena virto naktimi, prožektoriai apšvietė dangų virš Koliziejaus, kad pabrėžtų orlaivių bangas, artėjančias virš stadiono. Pasibaigus mūšiui, armijos kapelionai išėjo į lauką, kad sukalbėtų paskutines apeigas už „kritusius“ karius netikrame mūšio lauke. Publika buvo sužavėta ir dar labiau motyvuota užbaigti karą.