Genetinis tyrimas atskleidė nežinomą senovės europiečių liniją

Šis atradimas padarytas atlikus didžiausią iki šiol atliktą ledynmečio Europos medžiotojų-rinkėjų genetinės sudėties tyrimą.

Didžiąją pastarųjų 100 000 metų dalį Europos teritorijos dengė ledynai. Maždaug prieš 45 000 metų į Europą iš Afrikos ir Artimųjų Rytų ėmė keltis medžiotojai-rinkėjai, kurie gyveno paskutinio ledynmečio maksimumo laikotarpiu (maždaug prieš 25 000–19 000 metų) – šalčiausiu paskutinio ledynmečio laikotarpiu.

Archeologai apie pirmuosius šiuolaikinius žmones Europoje žino iš jų paliktų artefaktų. Tačiau iš tų ankstyvųjų kultūrų išliko nedaug žmonių fosilijų – todėl mažai žinoma apie tai, kaip šie senieji žmonės migravo ir kiek buvo susiję vieni su kitais.

Siekdami tai atskleisti, mokslininkai dabar surinko didžiausią žinomą priešistorinės Europos medžiotojų-rinkėjų genomų duomenų bazę. Jie išanalizavo 356 senovės medžiotojų-rinkėjų, gyvenusių prieš 35 000–5 000 metų dabartinėse 34 Eurazijos šalyse, genomus. Tai apėmė ir naujus 116 asmenų duomenis.

Tyrėjai netikėtai nustatė, kad Gravetės kultūrą, išplitusią Europoje maždaug prieš 33 000–26 000 metų, sudarė dvi genetiškai skirtingos grupės, nors jos naudojo panašius ginklus ir kūrė panašų meną. Tai buvo netikėta, sako pagrindinis tyrimo autorius ir Tiubingeno universiteto (Vokietija) paleogenetikas Cosimo Posthas.

Viena anksčiau nežinoma Gravetės kultūros genetinė linija, pavadinta Fournol pagal Prancūzijos vietovę, kuri yra ankstyviausia žinoma vietovė, susijusi su šia genetine grupe, gyveno dabartinės Prancūzijos ir Ispanijos teritorijoje. Kita linija, pavadinta Věstonice pagal Čekijos vietovę, apėmė dabartinę Čekiją ir Italiją.

Fournol kilę iš orinjako kultūros – seniausios žinomos medžiotojų-rinkėjų kultūros Europoje, gyvavusios maždaug prieš 43 000–33 000 metų. Priešingai, Věstonice genetinė linija kilo iš toliau į rytus nuo dabartinės vakarų Rusijos esančių Kostenkų ir Sungirų grupių, kurios buvo orinjako kultūros amžininkės.

Tarp šių dviejų linijų yra tam tikrų kultūrinių skirtumų. Pavyzdžiui, Fournol linijos žmonės savo mirusiuosius laidojo urvuose, o kartais po mirties ritualiniu būdu išraižydavo kaulus, sako C.Posthas. Tuo tarpu Věstonice linijos žmonės mirusiuosius kartu su įkapėmis, asmeniniais papuošalais ir ochra laidodavo atvirame ore arba urvuose.

Naujajame genomo tyrime teigiama, kad Fournol ir Věstonice linijų žmonės galėjo turėti tamsesnę odos ir akių spalvą nei kai kurios po jų kilusios genetinės linijos. Tačiau C.Posthas įspėja, kad „neįmanoma tiksliai nustatyti jų odos ir akių spalvos, nes šiems bruožams galėjo turėti įtakos daugybė kitų genų“.

Fournol žmonių genetiniai bruožai išliko per paskutinį ledynmečio maksimumą, trukusį mažiausiai 20 000 metų. Jų palikuonys per paskutinį ledynmečio maksimumą ieškojo prieglobsčio dabartinėje Ispanijoje ir pietų Prancūzijoje, o vėliau paplito į šiaurės rytus, į likusią Europos dalį.

O Věstonice žmonės išnyko. Anksčiau mokslininkai manė, kad Italijos pusiasalis paskutinio ledynmečio maksimumo metu buvo Gravetės kultūros prieglobstis, o ten gyvenę žmonės pasitraukus ledynams ilgainiui suformavo vadinamąją Epigravetės kultūrą. Tačiau nauji duomenys rodo, kad po paskutinio ledynmečio maksimumo Věstonice linijos genetiškai nebebuvo galima aptikti.

Vietoje to, naujojo tyrimo duomenimis, Epigravetės kultūros žmonės iš tikrųjų kilo iš Balkanų grupių, kurios į Italiją pateko jau prieš 17 000 metų.

„Iškart po paskutinio ledynmečio maksimumo Italijos pusiasalyje gyvenusių žmonių grupių genetinė sudėtis smarkiai pasikeitė“, – sako tyrime nedalyvavęs Paul Sabatier universiteto (Prancūzija) molekulinės archeologijos mokslininkas Ludovicas Orlando.

Maždaug prieš 14 000 metų Epigravetės kultūros žmonės iš pietų išplito po visą Europą ir išstūmė Madleno kultūrą, kuri iš dalies buvo kilusi iš Fournol genetinės linijos. Madleno kultūros žmonės medžiojo stepėse gyvenusius šiaurės elnius, o Epigravetės žmonės specializavosi medžioti miško žvėris. Staigus atšilimas padėjo miškams išplisti visoje Europoje, kur kadaise buvo stepės – ir Epigravetės žmonės taip pat persikėlė į šiaurę, aiškina C.Posthas.

Apibendrinant, šis naujas tyrimas „gerokai praplečia mūsų žinias apie senovės žmonių genomo variacijas gilioje Europos praeityje, – sako L.Orlando, kuris parašė naujojo tyrimo apžvalgą. – Jis atskleidžia svarbius kai kurių regionų genetinės sudėties pokyčius, įvykusius po didelių klimato pokyčių“.

Mokslininkai savo išvadas publikavo žurnale „Nature“.

Parengta pagal „Live Science“.