Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip milžiniškas Prancūzijos politinis skandalas suskaldė šalį ir sukūrė didžiausias pasaulyje dviračių lenktynes (Foto, Video)

2023-07-02 (0) Rekomenduoja   (10) Perskaitymai (330)
    Share

„Tour de France“ dviračių lenktynės yra vienos mylimiausių ir populiariausių sporto varžybų Europoje. Nuo 1903 m. lenktynės vyksta kasmet, išskyrus du pasaulinius karus.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Svarbiausias įvykis tiek Europos, tiek pasaulio sporto kalendoriuje, lenktynės pritraukia maždaug 1 milijardą televizijos žiūrovų visame pasaulyje ir milijonus tiesioginių žiūrovų, kurie susirenka trasoje.

Nors idėja apie didžiules dviračių lenktynes Prancūzijoje – tautoje, kuri ilgą laiką buvo apsėsta dviračių – gali atrodyti logiška, iš tikrųjų „Tour de France“ lentynėse visą slypi vienas didžiausių politinių skandalų Prancūzijos istorijoje.

Tai istorija apie tai, kaip liūdnai pagarsėjusi Dreyfuso byla paskatino sukurti didžiausias pasaulyje dviračių lenktynes.

Alfredas Dreyfusas

Alfredas Dreyfusas gimė 1859 m. spalio 9 d. Miulūze, Prancūzijos Elzaso regione, ir buvo jauniausias iš devynių vaikų, gimusių turtingų tekstilės gamintojų Raphaël ir Jeanette Dreyfus šeimoje.

Alfredui buvo 10 metų, kai 1870 m. vasarą prasidėjo Prancūzijos ir Prūsijos karas, po karo naujai susikūrusiai Vokietijos imperijai aneksavus Elzasą-Lotaringiją, jis su šeima persikėlė į Bazelį, Šveicariją, kur lankė vidurinę mokyklą. Vėliau šeima persikėlė į Paryžių.

Vaikystės patirtis, kai teko patirti karą su Vokietija, paskatino Dreyfusą apsispręsti dėl karjeros kariuomenėje.

1877 m. Dreyfusas įstojo į karo mokyklą École Polytechnique Paryžiuje, o 1880 m. ją baigęs įgijo pusleitenanto rangą. Vėliau jis mokėsi tapti artilerijos karininku, o iki 1889 m. pakilo iki kapitono. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Valstybinio arsenalo direktoriaus adjutantu, o 1891 m. vedė 20-metę Lucie Hadamard, kuri netrukus pagimdė jam du vaikus. Nors jaunam karininkui atrodė, viskas klostėsi gerai, buvo viena „problema“: Alfredas Dreyfusas buvo žydas.

Antisemitizmas Prancūzijoje

Siaučiantį antisemitizmą, kuris kankino Prancūzijos Trečiąją Respubliką (egzistavo 1870-1940 m.), lėmė įvairūs veiksniai, visų pirma Prancūzijos pralaimėjimas Prancūzijos ir Prūsijos kare 1870–1871 m. Šis pažeminimas giliai sukrėtė tautą ir paskatino virulentišką militaristinį ultranacionalizmą, žinomą kaip Revanchisme (revanšizmas).

 

Kitas svarbus veiksnys buvo 1892 m. Panamos skandalas, kurio metu Prancūzijos vyriausybė prarado beveik pusę milijardo frankų dėl korupcijos per nesėkmingą bandymą nutiesti Panamos kanalą. Skandalo centre atsidūrė du vokiečių ir žydų bankininkai baronas Jacques'as Reinachas ir Cornelius Herzas, kurių dalyvavimas, bendras žydų klestėjimas ir įtaka Prancūzijos visuomenei, paskatino sąmokslo teorijas apie žydų nelojalumą ir niekšiško tarptautinio „žydų lobizmo“ egzistavimą.

Dreyfusas susidūrė akis į akį su šiuo antisemitizmu po to, kai 1889 m. buvo priimtas į prestižinį Paryžiaus karo koledžą. Dreyfusui puikiai sekėsi, tačiau 1892 m. egzaminų peržiūros metu komisijos vadovas generolas Bonnefondas pareiškė, kad žydai nėra pageidaujami armijos generaliniame štabe ir „apdovanojo“ Dreyfusą prastais balais. Dėl to Dreyfusas savo klasėje pagal rezultatus mokyklą baigė tik devintu numeriu. Tačiau prieš akis laukė daug blogesnis likimas.

Kaltininmai išdavyste

1894 m. rugsėjį Prancūzijos karinės žvalgybos tarnyba į Vokietijos ambasadą Paryžiuje infiltravo prancūzų namų tvarkytoją, žinomą kaip „Madame Bastian“. Netrukus, makulatūros krepšyje ji aptiko suplėšytą raštelį, kurį perdavė savo vyresnybei.

Raštelis, kuris tapo žinomas kaip bordereau, buvo skirtas Max von Schwartzkoppen, Vokietijos ambasados karo atašė. Raštelyje buvo rašoma, kad netrukus Vokietijai bus pateikti konfidencialūs dokumentai, susiję su naujo prancūziško artilerijos pabūklo dizainu.

Žvalgybos tarnyba nedelsdama pradėjo tyrimą, kad išsiaiškintų raštelio autorių, greitai nurodydama žydų kapitoną Alfredą Dreyfusą. Tačiau įrodymų, siejančių Dreyfusą su bordereau, nebuvo, nes daugelis ekspertų, įskaitant teismo medicinos metodų išradėją Alphonse'ą Bertilloną, paliudijo, kad Dreyfuso rašysena neatitiko raštelio rašysenos.

Nepaisant to, 1894 m. spalio 13 d. generolas Auguste'as Mercier, karo ministras, iškvietė Dreyfusą į savo biurą. Tai buvo spąstai – Mercier privertė Dreyfusą parašyti padiktuotą laišką, pagrįstą bordereau, kad išgautų de facto rašytinį prisipažinimą. Tyrimo vadovas majoras Auguste'as du Paty de Clamas net įteikė Dreyfusui pistoletą ir pasiūlė jam nusižudyti, kad išsaugotų savo garbę. Dreyfusas atsisakė, pareiškęs, kad sieks įrodyti savo nekaltumą. Po dviejų dienų Dreyfusas buvo suimtas ir įkalintas.

 

Dreyfuso teismas

Alfredo Dreyfuso karo teismas prasidėjo 1894 m. gruodžio 19 d. Procesas, pasižymintis plačiai paplitusiu informacijos iškraipymu, niūrumu ir neteisėta procedūra, sukūrė žiniasklaidos cirką, kuriame antisemitinės grupės ir laikraščiai nurodė tariamą Dreyfuso kaltę kaip Prancūzijos žydų nelojalumo įrodymą.

Nors Dreyfusas visą laiką laikėsi savo nekaltumo, gruodžio 22 d. jis buvo nuteistas už šnipinėjimą ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos Velnio saloje, liūdnai pagarsėjusioje baudžiamojoje kolonijoje Prancūzijos Gvianoje, prie šiaurinių Pietų Amerikos krantų.

1895 m. sausį Dreyfusas buvo pažemintas karinio pažeminimo forma – vieša ceremonija, kurios metu nuo jo uniformos buvo nuplėšti rango ženklai, o kardas perlaužtas per pusę. Tada jis buvo nugabentas laivu į Pietų Ameriką, o 1895 m. balandžio 13 d. atpukdytas į Velnio salą.

Naujas tyrimas

Viskas turėjo nurimti, jei ne majoras Georgesas Picquartas, naujai paskirtas Karinės žvalgybos tarnybos vadovas. 1896 m. kovą Picquartas tarp kai kurių iš Vokietijos ambasados pavogtų dokumentų aptiko daugybę laiškų ir telegramų, parašytų tarp Vokietijos karo atašė Maxo von Schwartzkoppeno ir prancūzų majoro Charleso Walsino-Esterhazy.

Picquarto nuostabai, Esterhazy rašysena tiksliai atitiko liūdnai pagarsėjusio bordereau raštelio rašyseną, pagal kurį buvo nuteistas Dreifusas.

Picquartas nedelsdamas pradėjo savo tyrimą ir netrukus nustatė, kad Walsinas-Esterhazy, kurio karjera strigo, o pats buvo įsiskolinęs, parduoda Vokietijai Prancūzijos karines paslaptis.

Tačiau kadangi toks apreiškimas būtų labai gėdingas Prancūzijos karinei valdžiai, 1897 m. Prancūzijos generalinis štabas perkėlė Picquartą į Tunisą Šiaurės Afrikoje, siekdamas jį nutildyti. Vis dėlto Picquartas sugebėjo pristatyti savo išvadas prancūzų teisininkams ir politikams, plačiai atverdamas Dreyfuso aferą.

1898 m. buvusi Esterhazy meilužė paskelbė viešus laiškus, kuriuose majoras išreiškė neapykantą Prancūzijai, todėl buvo suimtas. Prancūzijos armijos generalinis štabas, nenorėdamas, kad 1895 m. priimtas sprendimas Dreyfusui būtų suabejotas, įsikišo, kad Esterhazy būtų teisiamas uždarame karo teisme. Nepaisant gausių įrodymų prieš jį, 1898 m. sausio 11 d. Esterhazy buvo išteisintas dėl visų kaltinimų ir paleistas, o tai sukėlė antisemitines riaušes Paryžiaus gatvėse.

 

Prancūzija skyla į dvi stovyklas

Kilęs skandalas sukrėtė tautą, padalydamas Prancūziją į dvi aršiai besipriešinančias stovyklas. Vienoje pusėje buvo anti-dreyfutistai, daugiausia sudaryti iš katalikų, monarchistų ir kitų konservatorių, kurie palaikė Dreyfuso kaltinimą ir kariuomenės poziciją prieš suvokiamą tarptautinę žydų grėsmę.

Kitoje pusėje buvo progresyvūs dreyfutistai, kurie laikė apkaltinamąjį nuosprendį kaip teisingumo ir Prancūzijos respublikonų vertybių išdavystę ir siekė reformuoti Katalikų bažnyčią ir demokratiniais principais kontroliuoti kariuomenę.

Tarp dreyfutistų gretų buvo keletas iškilių menininkų ir intelektualų, įskaitant rašytojus Anatole'ą France'ą, Marcelį Proustą ir Emilį Zolą.

1898 m. sausio 13 d. Zola paskelbė atvirą laišką pavadinimu „J'accuse!“ („Kaltinu“) pirmame laikraščio „Aurore“ puslapyje, kaltindamas Karo ministeriją dangstant Dreyfuso aferą. Zola ketino išprovokuoti teismą dėl šmeižto, kad anksčiau nuslėpti bylos faktai galėtų būti paskelbti atvirame teismo posėdyje. Deja, Zola planas žlugo ir 1898 m. vasario 23 d. jis už šmeižtą buvo nuteistas kalėti vienerius metus ir sumokti 3000 frankų baudą. Zola pabėgo į Angliją, kur kitus metus praleido tremtyje.

Tačiau dėl atviro Zola laiško ir atkaklių Dreyfuso šeimos pastangų dreyfutistų judėjimas pagaliau pradėjo įsibėgėti.

Tęsinys kitame puslapyje:

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(10)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
152(0)
139(0)
48(1)
47(3)
35(1)
30(2)
30(3)
26(0)
26(0)
23(1)
Savaitės
190(0)
188(0)
183(0)
183(0)
175(0)
Mėnesio
301(3)
289(0)
289(6)
288(2)
287(1)