Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Iš bausmių kolonijų, kurias britai įkūrė Australijoje XVIII ir XIX amžiais, buvo beveik neįmanoma pabėgti. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Apsupti vandenynų ir didžiulės, negailestingos dykumos žemyno gilumoje, kaliniai jautėsi beviltiškai. Bet dauguma kalinių bandymų pabėgti dažniausiai baigdavosi mirtimi nuskendus, ar mirus iš bado dykumoje. Nors buvo atlikta šimtai bandymų, labai nedaugeliui kalinių iš tikrųjų pavyko pasiekti laisvę. Tarp jų buvo Williamas Bryantas, jo žmona Mary Bryant, du jų vaikai ir dar septyni nuteistieji. Ši marga kalinių grupė atviru laivu išplaukė į vieną neįtikėtiniausių jūrų kelionių. Williamas Bryantas buvo vienas iš pirmųjų kalinių, atvykusių į Australiją, 1788 m. išsilaipinęs Port Džeksone Naujajame Pietų Velse. Jo nusikaltimas: apsimetimas iš karto dviem Karališkojo laivyno jūreiviais, siekiant gauti atlyginimą. Williamas trejus metus išbuvo kalėjimo laive „Dunkerkas“ Plimute, Anglijoje, o po to buvo išsiųstas į Australiją atlikti septynerių metų bausmę. Būsimoji Williamo Bryanto žmona Mary Broad buvo nuteista už apiplėšimą, ir ji taip pat buvo nuteista septynerių metų bausme. Mary Broad į Australiją atvyko laivu „Charlotte“. Kelionėje iš Portsmuto į Port Džeksoną Marija pagimdė dukrą, kurią laivo vardu pavadino Charlotte. Per kelias dienas nuo atvykimo į Port Džeksoną Williamas ir Mary susituokė. Po dvejų metų jie susilaukė sūnaus, vardu Emmanuelis. Williamas buvo žvejys, ir šis vertingas įgūdis suteikė jam nuosavą trobelę – tai reta nuteistojo privilegija. Williamas bausmė turėjo baigtis 1791 m. kovo mėn., tačiau jis dar negalėjo tiesiog palikti Australijos, nes jo žmona turėjo atlikti bausmę dar dvejus metus. Kolonijos valdytojas taip pat nusprendė, kad nė vienam nuteistajam, net jei bausmė būtų pasibaigusi, nebus leista išvykti iš kolonijos, jei paliks žmoną ir vaikus, kurie negali savęs išlaikyti. Bijodami bado, jei kolonijoje praleis dar dvejus metus, Williamas ir jo žmona nusprendė pabėgti. 1790 m. gruodį atplaukė olandų laivas „Waaksamheyd“ su atsargomis iš Batavijos (dabartinė Džakarta, Indonezija). Williamas ir jo žmona susidraugavo su kapitonu ir sugebėjo iš jo įsigyti daugybę daiktų, kurių jiems prireiks, kad galėtų pabėgti – kompasą, kvadrantą, jūrlapį, ryžių, kiaulienos, miltų, statinę vandeniui, dvi muškietas ir amunicijos. „Waaksamheyd“ palikus Port Džeksoną, Williamas kartu su savo šeima ir dar septyniais nuteistaisiais pavogė gubernatoriaus valtį ir tamsos priedangoje paliko uostą ir patraukė atviros jūros link. Tada pabėgusieji išplaukė į šiaurę, 5100 km ilgio odisėją per rytinę Australijos pakrantę, plaukiant tarp Didžiojo barjerinio rifo ir žemyno, per Toreso sąsiaurį ir per Arafuros jūrą į Timoro salą. Bryantas ir jo įgula laikėsi arti pakrantės, kad galėtų išsilaipinti, kai tik pritrūktų maisto ir gėlo vandens. Dažnai jie susidurdavo su karingais aborigenais, kurie juos vydavosi kanojomis. Jų nedidelis laivas turėjo dvi bures, bet taip pat buvo su irklais, kuriais vyrai naudojosi, kai vėjas nuslūgdavo. Galiausiai, po 69 dienų jūroje, pabėgėliai nusileido olandų gyvenvietėje Kupang Timoro saloje, maždaug už 500 km į šiaurę nuo Australijos. Vietiniams jie paaiškino, kad jie yra išgyvenę laivo katastrofą, o kaimo gyventojai, patikėję jų istorija, leido jiems pasilikti. Tačiau nepraėjus nė 4 mėnesiams, vietiniams kilo įtarimas ir pabėgę nuteistieji buvo įkalinti. Netrukus po to į gyvenvietę atvyko HMS „Pandora“ kapitonas Edwardas Edwardsas. Jis ir dauguma jo įgulos išgyveno praradę savo laivą Didžiajame barjeriniame rife ir grįžo į Angliją. Kupango gubernatorius perdavė Bryantą ir kitus kapitonui Edvardui, kad šie nuvežtų juos atgal į Angliją. Willianas Bryantas kelionės metu susirgo ir mirė ligoninėje Batavijoje. Jo sūnus Emmanuelis taip pat neišgyveno. Mary Bryant ir tie, kurie išgyveno, grįžo į Angliją ir buvo teisiami. Už pabėgimą dažniausiai buvo baudžiama mirtimi, tačiau Mary Bryant buvo atleista ir paleista. Marija grįžo pas savo šeimą Kornvalyje, kur po dvejų metų mirė. Williamo ir Mary Bryant kelionė iš Port Džeksono į Timorą mažu atviru laivu buvo įvertinta kaip nuostabus žmonių pastangų žygdarbis. Williamo ir Merės Bryantų pabėgimo istorija buvo daugelio knygų, dramų ir filmų tema.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|