| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
„Limes Arabicus“ – pamiršta monstrinė įtvirtinimų grandinė, saugojusi Romos Imperiją nuo dykumų genčių (Foto, Video)
|
(
(
Limai – romėnų pasienio įtvirtinimai dažniausiai išplitę buvo šiaurės Europoje, Germanijoje ar Britanijoje. Tačiau jų buvo ir palei rytinę galingos imperijos sieną. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Žodis limas reiškia „ribą, pasienį“. Romos Imperiją saugojo visa grandinė limų: Reino upė žymėjo Germanicus Limes, garsioji Adriano siena – britų limą, Limes Alutanus ir Limes Transalutanus (palei Dunojų), Limes Moesiae (tarp dabartinės Rumunijos ir Moldovos), Limes Tripolitanus (šiaurės Afrikoje, pratęstas su Fossatum Africae), ir Rytų limas (palei Eufratą). Pastarasis buvo Limes Arabicus – tvirtovių grandinė, kuri saugojo Romos teritoriją nuo dykumų genčių. Limes Arabicus ar bent dalis jo vėliau taip pat buvo žinomas kaip Limes Palestinae, nes ėjo daugiausiai pusantro tūkstančio kilometrų tarp Pietų Palestinos ir Šiaurės Sirijos.
Šį didžiulį regioną 64 m. pr. Kr. užkariavo ir Romos provincija pavertė Pompėjus, siekdamas užbaigti Seleukidų imperijos nestabilumą (paskutiniai likučiai valstybių, kurios išsidalino Aleksandro Makedoniečio imperiją ir kurios buvo įsisivėlusios į pilietinį karą tarp Antiocho XIII ir Pilypo II). Naujoji provincija buvo išplėsta 106 m. mūsų eros metais, kai Trajanas aneksavo Nabatėją – karalystę, kurios sostinė buvo Petra ir kurią penkiais šimtmečiais anksčiau įkūrė karalius Aretas I, vienijančią klajoklių beduinų gentis Arabijos dykumoje.
Tokiu būdu Limes Arabicus pajudėjo apie 350 kilometrų į pietus ir pasiekė Raudonąją jūrą. Ši plėtra taip pat padidino jo funkcionalumą, nes, nors iš pradžių buvo sumanytas ginti derlingas žemes, kurias Roma atėmė iš Partų imperijos, limas taip pat saugojo turtingus prekybos kelius šioje vietovėje ir kontroliavo klajoklių tautų migraciją. Arabia Petraea, kaip tas politinis-administracinis darinys buvo vadinamas, apėmė dabartinės Jordanijos ruožą, pietų Siriją, Egipto Sinajaus pusiasalį, pietinį Izraelio regioną ir šiaurės vakarus nuo Saudo Arabijos. Rytuose buvo Arabia Deserta, o pietuose – Arabia Felix, tai yra Arabijos pusiasalio regionai, laisvi nuo romėnų valdžios. Šiaurėje buvo Sirijos provincija, o vakaruose – Judėja ir Egiptas.
Visa tai buvo sujungta keliu, Via Traiana Nova, kurį Trajanas nutiesė 107–114 m. po Kr. (nors baigiamieji darbai buvo atlikti jo įpėdinio Adriano laikais). Jo bendras ilgis buvo 430 kilometrų, einant senoviniu karavanų maršrutu, vadinamu Karalių keliu. Šią šešių metrų pločio dviejų juostų infrastruktūrą pastatė Legio III Cyrenaica vyrai, vadovaujami legato Gajaus Klaudijaus Severo, ir iš pradžių sujungė Petrą su Filadelfija (dabar Amanas). Tada jis buvo išplėstas iki Ailos uosto (dabar Akaba), o vėliau sujungė Filadelfiją su Bostra, Sirijos provincijos sostine. Taigi, kariuomenė galėjo lengvai judėti iš vieno taško į kitą, kad saugotų Limes Arabicus liniją. Jo gynyba buvo pagrįsta kastrais, dideliais fortais su grioviais, bokštais ir sienomis, dėl medienos trūkumo pastatytais naudojant sausą akmenį (akmenys sujungti be skiedinio) ir adobe (nedegtos molio plytos). Kastrai buvo pastatyti maždaug kas šimtą kilometrų, papildytais pagalbiniais įtvirtinimais, tokiais kaip castella (mažesni fortai), signaliniai bokštai (naudojant dūmus dieną ir laužus naktį) ir pašto stotys.
Vienas svarbiausių kastrų buvo Adrou castrum (dabar Uddruh, netoli Petros), kuriame buvo dislokuotas Legio VI Ferrata, kovojęs Galų karuose, Romos pilietiniame kare, prieš partus, ir Judėjoje. Kitas žymus kastras buvo Betthorus (al Karake, Jordanijoje). Jordanijoje buvo ir kitų svarbių fortų, tokių kaip Bostra, Qasr Azraq ir Humeina, kuriuose tilpo po penkis šimtus kareivių. Reikalai šiek tiek pasikeitė po gilios imperatoriaus Diokletiano administracinės reformos. Būtent jis pastūmėjo sustiprinti gynybos darbus prieš Sasanijos imperijos grėsmę ir nutiesė naują kelią – Strata Diocletiana, kuris prasidėjo į pietus nuo Eufrato, netoli Suros ir ėjo limais, kol per Palmyrą ir Damaską pasiekė kelią Via Traiana Nova. Nuo Mesopotamijos upės iki Sirijos sostinės buvo pastatyta daugybė kastelų ir sargybos bokštų; buvo rasti trys, nors jų galėjo būti ir daugiau. Šie bastionai su stačiakampiu planu, storomis sienomis ir iškiliais bokštais buvo išdėstyti maždaug vienos dienos žygio atstumu, ir sudarė pasienio ruožą, kuris kartais vadinamas Limes Palaestinae. 363 m. įvykęs didelis žemės drebėjimas padarė didelę žalą ir sunaikino vandens paskirstymo sistemas, o tai kartu su karavanų maršrutų mažėjimu, kuriuos nukonkuravo jūrų prekyba, lėmė provincijos nuosmukį. Teritorija kentėjo ekonominį ir demografinį nuosmukį, kol pateko į Rytų Romos imperijos kontrolę, kuri padalijo ją į tris provincijas – Palaestina Prima, Palaestina Secunda ir Palaestina Tertia (taip pat žinoma kaip Palaestina Salutaris). VI amžiaus pirmoje pusėje Justinianas I sutvirtino limą. Tačiau galiausiai kariuomenė buvo palaipsniui atitraukta ir pakeista foederatais (daugiausia krikščionių arabais iš Jemeno ir Konstantinopolio vasalais), kurie teikė apsaugą nuo persų ir beduinų antpuolių. Po Jarmuko mūšio 636 m., kuriame juos kartu su Romos sąjungininkais ir frankų, gruzinų, slavų ir armėnų samdiniais nugalėjo kalifato musulmonai, Arabicus Limes liko nesaugomas ir galiausiai apleistas, nors kai kurios struktūros. vėliau buvo pertvarkytos.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
| ||||||||||||||||
Įdomiausi
75
(0)
.png)
.png)
