Astronominis tyrimas įrodė, kad keista Biblijos ištrauka iš tiesų gali būti tiesa

Daugelio Biblijos tekstų nereikia bandyti suprasti pažodžiui. Ir nors istorijoje gali būti liudijimų apie didžiulius potvynius, vargu ar visa Žemės gyvūnija plaukiojo valtimis. Tačiau 2017 m. viena ištrauka patraukė astronomų Colino Humphreyso ir Graeme Waddingtono dėmesį. Remdamiesi tolesniais teksto vertimais ir turimomis astronomijos žiniomis, jie mano, kad šioje ištraukoje gali būti kalbama apie Saulės užtemimą.

„Hebrajų kalbos žodis „dom“ reiškia tylėti, būti nebyliu arba nejudančiu. Terminas „amad“ yra bendresnis žodis, reiškiantis sustoti arba stovėti. Visi šiuolaikiniai šios ištraukos vertimai rėmėsi 1611 m. išversta Karaliaus Jokūbo Biblijos versija ir darė prielaidą, kad hebrajiškas tekstas reiškia, jog Saulė ir Mėnulis nustojo judėti, – rašo komanda. – Tačiau tikėtina alternatyvi reikšmė yra ta, kad Saulė ir Mėnulis nustojo daryti tai, ką jie paprastai daro: nustojo šviesti. Kitaip tariant, tekste kalbama apie Saulės užtemimą, kai Saulė nustoja šviesti.“

Jau buvo įrodyta, kad galimu mūšio laikotarpiu šiame regione visiškų užtemimų nebuvo. Tačiau komanda mano, kad gali būti kalbama apie dalinį užtemimą. Vėlesnėje Jozuės knygos ištraukoje teigiama, kad „Saulė neskubėjo nusileisti beveik ištisą dieną“.

„Po pietų, apie 15 val. 30 min., Saulės šviesa Kanaane pradėjo silpnėti, apie 16 val. 50 min. ji buvo maždaug 10 kartų mažiau intensyvi nei įprastai ir prasidėjo sutemos, – rašo komanda. – Tačiau apie 17 val. 10 min. apšvietimo lygis turėjo šiek tiek atsistatyti, kol vėl pradėjo temti ir apie 17 val. 38 min. Saulė galutinai nusileido. Dar prieš mokslo atsiradimą susiformavusiose kultūrose toks netikėtas Saulės nukrypimas nuo įprasto elgesio galėjo kelti tik nuostabą, o pastebėtas aplinkos apšvietimo lygio pokytis natūraliai galėjo būti apibūdintas saulėlydžiu. Tai, ką matė izraelitai, buvo dvigubos sutemos“.

Mokslininkai pažymi, kad prieš užtemimą Mėnulis buvo konjunkcijoje, o tai reiškia, kad jis danguje nebuvo ryškus. Tyrėjai spėja, kad izraelitai – kurie gerai žinojo šį ciklą – galėjo pasinaudoti aptemusiu dangumi kaip būdu užmaskuoti savo pradinį puolimą Gibeone.

Astronomai ieškojo galimų Saulės užtemimų, naudodamiesi tam tikra informacija, kuri jiems padėjo susiaurinti paieškas. Jie žinojo apytikslus mūšyje dalyvavusių valdovų laikotarpius. Pavyzdžiui, Merneptas datuojamas kaip gyvenęs 1213–1203 m. pr.m.e. arba dar 1204–1194 m. pr.m.e.

Per beveik 500 metų laikotarpį jiems pavyko rasti tik vieną užtemimą, kuris buvo matomas galimuose mūšio laukuose.

„Remdamiesi savo skaičiavimais nustatėme, kad vienintelis žiedinis užtemimas, matomas iš Gibeono 1500–1050 m. pr.m.e., vyko 1207 m. pr.m.e. spalio 30 d. po pietų“, – teigia tyrėjų omanda.

Šis tyrimas turi ne tik biblinio mūšio datavimo reikšmę.

„Mes jį datavome 1207 m. pr. m. e. spalio 30 d., todėl tai gali būti seniausias datuotas užfiksuotas Saulės užtemimas, – savo straipsnyje rašo komanda. – Tai leidžia mums patikslinti kai kurių Egipto faraonų, įskaitant Ramzį Didįjį, datas. Tai taip pat rodo, kad šiuo metu Žemės sukimosi greičio pokyčiams apskaičiuoti naudojamas išraiškas galima patikimai pratęsti 500 metų atgal: nuo 700 m. pr. m. e. iki 1200 m. pr. m. e.“

Parengta pagal „IFLScience“.