Nustatė, kada ėmė atsiskirti indoeuropiečių kalbos

Remiantis giminingų žodžių analize, bendra indoeuropiečių kalbų, kuriomis dabar kalba beveik pusė pasaulio gyventojų, prokalbė buvo vartojama rytinėje Viduržemio jūros dalyje maždaug prieš 8000 metų.

Nuo seno manoma, kad indoeuropiečių kalbos – nuo anglų iki sanskrito – turi bendrą prokalbę. Pirmasis šią sąsają nustatęs lingvistas Williamas Jonesas 1786 m. paskaitoje teigė, kad nė vienas lingvistas negali nagrinėti graikų, lotynų ir sanskrito kalbų kartu „netikėdamas, kad jos kilo“ iš kažkokios bendros prokalbės.

Tačiau mokslininkams sunkiai sekėsi susitarti dėl šios vadinamosios protoindoeuropiečių kalbos kilmės istorijos, sako Paulas Heggarty, dabar dirbantis Popiežiškajame Peru katalikų universitete. Pasak jo, yra dvi pagrindinės hipotezės.

Pirmoji teigia, kad tokia kalba atsirado stepių regione į šiaurę nuo Juodosios jūros ne anksčiau kaip prieš 6500 metų, o paskui paplito Europoje ir dalyje Azijos, kai buvo prijaukinti arkliai.

Antroji, vadinamoji žemdirbystės teorija, teigia, kad šia kalba buvo kalbama daug anksčiau, ji atsirado vadinamojo Derlingojo Pusmėnulio šiaurėje, dabartinės pietryčių Turkijos ir šiaurės vakarų Irano teritorijoje, jau prieš 9500 metų – o į kitus regionus paplito atsiradus žemdirbystei.

Kad patikrintų šias hipotezes, P.Heggarty ir jo kolegos sukūrė duomenų bazę, kurią sudaro 170 žodžių, tokių kaip „naktis“ ir „ugnis“ – ir jų vertimai į 161 indoeuropiečių kalbą, įskaitant 52 nešiuolaikines kalbas, pavyzdžiui, senovės graikų kalbą.

Analizuodami bendrus žodžių dėsningumus, tyrėjai galėjo nustatyti, kiek kalbos buvo susijusios viena su kita, ir bandyti nustatyti, kada viena kalba išsiskyrė į dvi naujas kalbas. „Kalbos iš tikrųjų neturi gimimo datos, bet galima pamatyti, kur įvyko skilimas, – sako mokslininkas. – Anglų kalba yra gimininga vokiečių kalbai, tačiau šios linijos viena nuo kitos atsiskyrė maždaug prieš 2000 metų“.

Remdamasi šia analize, komanda apskaičiavo, kad visų indoeuropiečių kalbų šaknys siekia maždaug 8100 metų. Didelė tikimybė, kad senoji prokalbė atsirado Derlingajame Pusmėnulyje, kaip spėjama pagal žemdirbystės teoriją, praneša tyrėjai. Tačiau nors žemdirbystės teorija leidžia manyti, kad indoiranėnų kalbos, pavyzdžiui, hindi, ir baltų ir slavų kalbos – pavyzdžiui, latvių – yra glaudžiai susijusios, tyrime aiškių to įrodymų nerasta.

Vietoje to tyrėjai teigia, kad indoeuropiečių kalbos iš Derlingojo Pusmėnulio plito keliomis kryptimis. „Viena iš tų krypčių vedė į stepes, o iš ten vyko antrinė ekspansija į Europą“, – teigia P. Heggarty.

Jie mano, kad ši Europos ekspansija turėjo įvykti maždaug prieš 5000 metų, kaip teigiama stepių hipotezėje. Ją patvirtina senoviniai DNR duomenys, kurie rodo, kad maždaug tuo metu vyko masinė migracija į Europą iš stepių regiono. Komanda mano, kad indoiranėnų kalbos šaka atsiskyrė anksčiau, maždaug prieš 7000 metų.

Taigi ši nauja „hibridinė“ idėja apima ir stepių, ir žemdirbystės hipotezių aspektus.

„Tai geriausia sistema, su kuria dabar galima dirbti, nes gaunama vis daugiau tyrimų, ypač iš senovinės DNR“, – sako Heggarty.

Kembridžo universiteto (Anglija) atstovas Jamesas Clacksonas sako, kad šis tyrimas vargu ar bus galutinis žodis apie indoeuropiečių kalbų šeimos kilmę, tačiau teigia, kad tai žingsnis teisinga linkme.

„Atviros prieigos duomenų bazės [žodžių reikšmių] sukūrimas yra ypač sveikintinas ir aš labai dėkingas autoriams“, – sako jis.

Tyrimas skelbiamas žurnale „Science“.

Parengta pagal „New Scientist“.