Česlovas Iškauskas. Sunkus ano meto pasirinkimas: sovietai ar naciai?

Dar sunkesnis ir dabar jau beprasmis ginčas: kas būtų buvę Lietuvai geriau – nacių ar sovietų okupacija? Abu režimai buvo nusikalstami, abu diktatoriai, ir Adolfas Hitleris, ir Josifas Stalinas, griebėsi genocido Europos tautų atžvilgiu, abu jie siekė tų pačių tikslų – viešpatauti svetimose žemėse. Abu jie vykdė ir aneksiją, ir okupaciją, ir genocidą.

Mes tik iš 69-erių metų nuotolio galime svarstyti, kuri iš tųdviejų okupacijų būtų atnešusi mažiau žalos, tačiau apie sovietinę neturime teisės kalbėti tariamąja nuosaka, nes lietuvių tauta, kaip ir daugybė kitų tautų, ją iškentėjo. Netgi per pirmosios sovietinės okupacijos metus (1940 06 15–1941 06 22) Lietuva patyrė vieną skaudžiausių tragedijų: vien per paskutinę jos savaitę į SSRS platybes ištremta 23 tūkst. žmonių...

Toks baisus patyrimas daug kam leidžia teigti, kad naciai išvadavo Lietuvą, kaip ir kitus SSRS užimtus pakraščius – nuo Suomijos iki Kaukazo, iš bolševikų teroro. Daug kas jų laukė išskėstomis rankomis, nes manė, kad vokiečiai humaniškesni, kultūringesni, atneš demokratijos vėjų, o netrukus leis atkurti savarankišką valstybę.

Ypač daug tokių vilčių puoselėjo nuo sovietinės okupacijos į Vakarus pasitraukę Lietuvos veikėjai. Jie naiviai manė, kad, pasinaudojusi naujųjų okupantų jėga, Lietuva tuojau pat sukurs savo demokratinį valdžios aparatą bei institucijas ir ims tvarkytis pagal vokišką principą „Ordnung ist Ordnung“ („tvarka yra tvarka“).

Tokius planus puoselėjo ir 1940-ųjų lapkričio 17 d. Berlyne įsteigtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Ši idėja kilo iškart Lietuvą okupavus sovietams. 1940 m. rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, vienijusi įvairias išeivijos organizacijas, o Romoje vykusioje konferencijoje sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Lietuvos atstovas emigracijoje Kazys Škirpa vadovavo LAF‘o steigiamajam susirinkimui, kurio protokolą pasirašė 28 įvairių politinių pažiūrų asmenys. Tų metų gruodį pogrindinė LAF‘o grupė atsirado ir Kaune. Vieno advokato bute 1941-ųjų vasarį buvo įkurtas LAF‘o štabas, o pagrindinė jo būstinė buvo senelių prieglaudoje.

Iš pradžių buvo planuojama, kad sukilimas prieš bolševikus Lietuvoje įvyks dar prieš numatomo karo pradžią, tačiau A. Hitleris ją atidėjo – iš gegužės vidurio į birželio mėnesį. Sukilimas turėjo reikšti, kad vokiečiai užimtų jau ne SSRS teritorijos dalį, o nepriklausomą Lietuvą. Tačiau nežinodami tikslios vokiečių puolimo datos ir nerizikuodami akis į akį susidurti su Lietuvoje dislokuotais sovietiniais okupaciniais daliniais Lietuvoje, LAF‘ininkai orientavosi į tai, kad pasinaudos nacių karine mašina ir padės jai triuškinti okupacinę kariuomenę.

Birželio sukilimas buvo numatytas gana tiksliai – birželio 22 d. 10 val., nes tuo metu jau šešias valandas pasienyje griaudėjo karo kanonada, ir vokiečiai sparčiai veržėsi į SSRS gilumą. Pagal sukilimo planą vakare buvo užimtas radiofonas, radijo stotis, ryšių centrai, svarbesni Kauno objektai, tačiau tiesioginių susirėmimų su Raudonąja armija buvo stengiamasi išvengti. Kitą dieną buvo parengta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, pagrindinis jos tekstas dingo, todėl teko kurti naują. Ji buvo perskaityta per radiją.

Penki vokiečių žvalgybos kariai Kaune pasirodė tik birželio 24-ąją, kai iš esmės miestą jau kontroliavo sukilėliai. Čia veikė 36 jų grupės, o liepos pradžioje užregistruota apie 6 tūkst. žmonių. Vilniuje sukilimas prasidėjo birželio 24-ąją, nors jau 23-iosios popietę ant Gedimino pilies bokšto suplevėsavo trispalvė, bolševikai ją bemat nuplėšė, tačiau ji vėl pasirodė.

Istorikai LAF‘o ir Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklos nepervertina. Nors ir tikėdamos nepriklausoma Lietuva, šios struktūros negalėjo veikti savarankiškai. Jau šios organizacijos užuomazgose galima buvo justi Vokietijos nacionalsocialistų įtaką. Kaip rašo istorikas Kasparas Pocius, netgi LAF‘o parengtas valstybės valdymo modelis buvo panašus į nacistų veiklos modelius. Karo pradžioje Lietuvoje siautėję aktyvistai su baltais raiščiais ant rankovių (todėl jie buvo vadinami baltaraiščiais) prisidėjo persekiojant ir naikinant sovietų kolaborantus, ypač žydus (pogromas „Lietūkio“ garaže). Tas Naujosios Lietuvos modelis buvo pasiskolintas iš Trečiojo Reicho – viena tauta, viena partija, vienas vadas.

Tiesa, utopiniuose LAF‘o dokumentuose pabrėžiama, kad „aktyvistų Sąjūdis nėra joks nei fašizmo, nei nacionalsocializmo kopijavimas, o tai tik skaudus praeities patyrimo išugdytas mūsų tautos politinio gyvenimo reiškinys“. K. Škirpos prisiminimuose dėstoma kitaip. Juose nurodoma, kad aktyvistai pritarė nacių sumanymui Baltijos šalis paversti Vokietijos aruodu (dabar tai būtų vadinama abipusiai naudingu prekybiniu bendradarbiavimu), o kartu ir pagrindė „vergo ir pono“ santykius, kai didelė tauta „turi teisę“ reikalauti sau daugiau gamtos turtų nei maža.

Štai kodėl iš pradžių vokiečių okupantai nekliudė LAF‘ui ir laikinajai vyriausybei veikti. Bet netrukus už lojalumą naujieji šeimininkai „atsidėkojo“: LAF‘o sudaryta laikinoji Lietuvos tautinė vyriausybė teišsilaikė vos 43 dienas ir buvo likviduota, sudarius vokiečių civilinę valdžią. Jau rugpjūčio 5 d. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas pareiškė, kad, įvedus civilinę vokiečių administraciją, vyriausybės darbas „turi būti laikomas baigtas“. Su vokiečių priežiūra sukurtos lietuviškos institucijos buvo smulkmeniškai kontroliuojamos. Po tokio „atsiskaitymo“ vyriausybės vadovas literatas ir visuomenės veikėjas Juozas Ambrazevičius sudarė antinacistinio pasipriešinimo organizaciją „Lietuvių frontas“, vėliau vadovavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto politiniam padaliniui, tačiau idealistinė visų trijų frontų idėja sukurti nepriklausomą valstybę ištirpo karo gaisrų ugnyje ir gyvavo tik emigracijoje. Kitaip sakant, ji negalėjo būti realizuota, kol bent vienas okupantas mindė Lietuvos žemę.

LAF‘o susikūrimas ir jo surengtas Birželio sukilimas parodė, kad Lietuva buvo pajėgi skelbti valstybingumo deklaraciją ir pademonstruoti pasauliui savo nepriklausomybės siekį. Tai, kad jis nebuvo išplėtotas, o pasibaigus karui ilgiems dešimtmečiams persikėlė į gilų antisovietinį pogrindį, jau yra globalinės istorijos poveikis. Šiuo neilgu laikotarpiu lietuviai parodė, kad tautos gelmėse neužgeso nepriklausomybės žaizdras, kad jo liepsna vis tiek kada nors išsiverš iš po storo okupacijos kiauto. Štai kodėl primityvus svarstymas, koks turėjo būti mūsų pasirinkimas tarp dviejų blogybių, yra beprasmis. Lietuva pasirinko trečiąjį – Nepriklausomybės kelią, kuris, nors ilgiausias ir sunkiausias, yra pats tauriausias.