Mažas, bet galingas. Vietnamas sudaužė Prancūziją, Kiniją ir JAV

Galų gale galingiausia karo mašina pasaulyje taip pat sukando dantis dėl Vietkongo taktikos. Nepaisant didelių infrastruktūros sunaikinimo ir didžiulių civilių aukų, JAV armijai nepavyko perlaužti Vietnamo karių stubuto. Vietoj to, pati JAV susilaužė saviškį.

Pačių amerikiečių standartais nemenki nuostoliai tolimoje Azijos šalyje sukėlė masinius protestus šalyje. Galų gale, 1973 m. pavasarį jie lėmė Amerikos kariuomenės išvedimą, o tai lėmė nepasiektą JAV tikslą apsaugoti Pietų Vietnamo vyriausybę, kuri buvo nuversta jau 1975 m. Galiausiai vietnamiečiai sugebėjo susijungti į vieną valstybę (ko tie patys korėjiečiai dar nepasiekė), o JAV pateko į būseną, kuri vėliau tapo žinoma kaip „Vietnamo sindromas“.

Šalių nuostoliai:

• JAV – žuvę 58 220 kariai;
• Šiaurės Vietnamas – 1,1 mln. karių;
• Pietų Vietnamas – 250 000 karių.
• Civilių (vietnamiečiai abiejose 17-osios lygiagretės pusėse) – maždaug 2 mln.

Netikėta grėsmė. Dar vieno milžino kritimas

Manoma, kad Vietname karas baigėsi 1975 metų balandžio 30 dieną užėmus Pietų Vietnamo sostinę Saigoną. Po to milijonai pietų vietnamiečių, ištikimų buvusiam režimui, buvo išsiųsti į „perauklėjimo stovyklas“. Daugelis jų ten buvo „perauklėti“ keletą metų, o daugelio daugiau nieks nebematė. Vėlesniais metais beveik milijonas žmonių iš suvienyto socialistinio Vietnamo pabėgo tiesiog laivais.

Vieningo Vietnamo komunistinė valdžia šalyje pradėjo kurti sovietinio stiliaus socializmą. Visa tai įvyko sunkiomis užsienio politikos sąlygomis. Nepaisant to, kad valstybė buvo priimta į JT 1977 m., ją griežtai blokavo JAV, kuri ne tik atsisakė mokėti kompensacijas, bet, priešingai, reikalavo grąžinti Pietų Vietnamo paimtą skolą.

Puodus daužė ir pagrindiniai Vietnamo draugai. Būtent šeštajame dešimtmetyje vietminai buvo apmokyti Kinijos Liaudies Respublikoje ir apginkluoti SSRS, o po 20 metų Maskva ir Pekinas tapo kone priešais. Ir galiausiai Vietnamas turėjo pasirinkti.

Pasirinkimas buvo priimtas 1978 m. lapkritį, kai buvo sudaryta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis su SSRS. Po mėnesio Vietnamas įsikišo į kaimyninę Kambodžą, kad nuverstų itin žiaurų raudonųjų khmerų režimą. Niuansas tas, kad šis režimas buvo maoistinis, tai yra, jis rėmėsi kultūrinės revoliucijos, kurią vienu metu Kinijos Liaudies Respublikoje organizavo Mao Zedongas ir palaikė Pekinas, principais.

Pačioje Kinijoje vyko įnirtinga kova dėl valdžios tarp partijos lyderio Hua Guofengo ir Dengo Xiaopingo, ėjusio įvairias pareigas, įskaitant ir Kinijos liaudies išlaisvinimo armijos (PLA) vadovo.

Norint sustiprinti kariuomenės galią, reikia „mažo pergalingo karo“ – tai praktiškai yra politikos dėsnis. Taip pat tikėtina, kad Deng Xiaopingas pasinaudojo JAV parama šiuo svarbiu klausimu per dviejų savaičių oficialų vizitą šalyje, prasidėjusį 1979 m. vasario 5 d.

JAV paramos prireikė Kinijos Liaudies Respublikai apsisaugoti nuo SSRS puolimo, kurią su Vietnamu susiejo jau minėta sutartis.

Galiausiai, vasario 17 d., Kinijos pajėgos įsiveržė į Vietnamo teritoriją. Oficiali priežastis buvo „bausmė už intervenciją Kambodžoje“. KLR atsisakė naudoti oro pajėgas ir karinį jūrų laivyną, kad neskatintų eskalacijos. Tačiau pagal kitą versiją KLR karinis jūrų laivynas užblokavo sovietų laivyną, o oro pajėgos tiesiog negalėjo prasiskverbti pro Vietnamo oro gynybos sistemą, kurią užgrūdino dešimtmečius trukusios kovos su geriausia aviacija pasaulyje.

Apskritai, nepaisant techninio KLR pranašumo, tarp mūšiuose užkietėjusių vietnamiečių karių ir siaubingai treniruotų Kinijos karių buvo atotrūkis – jų karininkai dažnai tiesiog nemokėjo skaityti žemėlapių, o kariai žygių metu „prisirišdavo“ prie tankų taip garantuodami jų mirtį pasalos atveju.

Taigi, įstrigusi Vietnamo pelkėse ir džiunglėse, Kinijos Liaudies Respublika užlipo ant amerikiečių grėblio ir kovo 16-ąją išvedė savo kariuomenę iš Vietnamo, palikdama išdegusią žemę. Reikėtų pažymėti, kad KLR per mažiau nei mėnesį trukusį karą neteko daug mažiau karių, nei JAV prarado per aštuonerius intensyvaus karo karo metus.

Tačiau oficialių duomenų apie nuostolius nei viena šalis nepaskelbė. KLR oficialiai paskelbė, kad baudžiamoji misija buvo įvykdyta, o aneksijos ar net vyriausybės pasikeitimas Vietname neplanuojamas. Sprendžiant iš tolesnės Deng Xiaopingo karjeros, sąmokslo versija apie karo pradžios tikslą buvo pasiekta 100 %.

Per 27 karo dienas abi pusės patyrė maždaug vienodus nuostolius – 30 000 žuvo ir 35 000 buvo sužeista (oficialių duomenų apie nuostolius niekada neskelbė, todėl skaičiavimai yra preliminarūs).

Vietnamo kelias į sėkmę

Vietnamas bandė kurti socializmą savo valstybėje iki 1986 m., kai vyriausybė pradėjo liberalizuoti ekonomiką. 1995 metais buvo normalizuoti santykiai su JAV, panaikinta prekybos blokada. Vietnamas iš esmės pradėjo kurti kiniško stiliaus ekonomiką.

XXI amžiuje Vietnamas tapo vienu iš lyderių pasaulyje pagal ekonomikos augimą, o 2014-aisiais vietnamiečiai pasirodė optimistiškiausi pasaulio žmonės – 94 % apklaustųjų mano, kad jų vaikai gyvens geriau nei jie. Ir šiai vizijai yra svarių priežasčių – 1978 metais 70 % vietnamiečių gyveno žemiau skurdo ribos, o šalyje galiojo kortelių sistema. Šiuo metu 80 % šalies gyventojų gyvena virš skurdo ribos, o šalis yra drabužių, kompiuterių komponentų eksportuotoja ir trečia pagal dydį naftos gamintoja Azijoje.

Plačiai manoma, kad Vietnamo sėkmės raktas buvo devintojo dešimtmečio pabaigos rinkos reformos, tačiau britų publicistas Nickas Davisas mano, kad pirmųjų pokario dešimtmečių problemų šaltinis buvo JAV sankcijos. Ir, atitinkamai, santykių su Vašingtonu normalizavimas, dėl kurio buvo panaikintos sankcijos, tapo raktu įveikiant ekonominį nuosmukį.

Tačiau, jo nuomone, šios gerovės kaina ne kiekvienam buvo idėjų niveliavimas, dėl kurio Vietkongas kovojo visus karų metus. Juk paradoksas tas, kad Vietnamas sėkmės sulaukė perimdamas savo priešų – JAV ir Kinijos Liaudies Respublikos – sistemą.

Nepaisant ekonomikos liberalizavimo, komunistų partijos valdžios monopolis Vietname išlieka. Ekspertai taip pat pastebi aukštą korupcijos ir socialinės nelygybės lygį komunistinėje (!) šalyje.

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kuri iš šių versijų yra teisinga. Tačiau faktas yra tas, kad per trisdešimt kovos metų vietnamiečiai įgijo teisę savarankiškai pasirinkti, pagal kokią sistemą jie turėtų kurti ir kaip gyventi.

Nėra nieko blogo, jei peržiūrite savo principus ir atsisakote neveiksmingų metodų ar visos sistemos. Svarbu turėti teisę tai daryti ir galiausiai pagerinti savo piliečių gerovę, ko Vietnamas sėkmingai pasiekė. O jei kas nemato prasmės antikolonijinėje kovoje ar nepriklausomybės kare, tai gali pažvelgti į Centrinės Afrikos valstybes, pasirinkusias postkolonijinį modelį, kurio vietnamiečiai atsisakė 1946 m. Ar į šį regioną atėjo ramybė ir gerovė? Klausimas retorinis...