Istorikai: Žalgirio mūšio mitas – iš sovietmečio

Istorikų teigimu, Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo, tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujantis viduramžių istorijos įvykis, nors juo bandyta žmonėms įkalti vokiečių, kaip priešų, turinčių tiesioginį ryšį su viduramžių kryžiuočiais, įvaizdį.

„Iki 1910 metų, kuriais Krokuvoje (Lenkija) buvo iškilmingai švenčiamas Žalgirio mūšio 500 metų jubiliejus (iš Lietuvos kaip korespondentas buvo nusiųstas tik Juozas Tumas-Vaižgantas), ir po tų metų Žalgirio mūšis lietuvių sąmonėje beveik neegzistuoja iki Antrojo pasaulinio karo, nes tiek devynioliktajame amžiuje, tiek tarpukariu lietuviška istorinė savimonė yra antilenkiška ir minėti įvykį, kur buvome draugai su lenkais, buvo sudėtinga.

Visiškai kitaip yra su Vytautu – 1930 metai yra Vytauto Didžiojo kulto apogėjus, aukščiausias valstybės pakilimo taškas. Sovietmečiu, atvirkščiai, buvo bandoma mažinti Vytauto reikšmę ir viską užgožti Žalgirio mūšiu“, – pirmadienį surengtoje diskusijoje sakė istorikas Darius Staliūnas.

Kolegai antrinantis istorikas Alvydas Nikžentaitis sako, kad Žalgirio mūšis iki dvidešimtojo amžiaus buvo Vytauto tautinio mito dalis ir turėjo parodyti tiktai Vytauto karinius sugebėjimus.

„Kai kalbame apie Žalgirį ir Vytautą, yra aiški hierarchija – Vytautas yra herojus, o Žalgiris yra to herojaus vienas iš įrankių. Sovietiniais laikais buvo bandoma nuvaryti į užmarštį Vytautą ir sukurti Žalgirio – antivakarietišką, antiimperialistinį mitą. Žalgirio tradicijos suvokimas tokia apimtimi, kokią dabar turime, yra ne kas kita kaip sovietinio laikotarpio palikimas. Čia galbūt pasakyta šiurkštokai (reikia atsižvelgti į Žalgirio mūšio ankstesnes tradicijas), bet Žalgirio mūšio funkcija yra svarbi dėl to, kad ji buvo įkalta mums sovietmečiu“, – teigia A. Nikžentaitis.

Istorikai primena, kad sovietmečiu Žalgirio mūšis tampa centriniu istoriniu įvykiu – nuo 1939 metų pirmiausia sovietų Rusijoje buvo pradėta skleisti nauja interpretacija, teigusi, kad yra tiesioginis ryšys tarp Vokiečių ordino ir nacistinės Vokietijos, ir vokiečiai yra amžini broliškų sąjunginių tautų priešai.

„Tačiau tai nereiškia, kad visuomenė priėmė būtent tokią interpretaciją, nes sveikas protas neleido priimti tos Juozo Žiugždos ir kitų istorikų interpretacijos. Lygiagrečiai su sovietine formuojasi, iš dalies spontaniškai, iš dalies – iš akademinės visuomenės, kita Žalgirio mūšio interpretacija, kuri yra sovietmečio palikimas, bet nėra sovietinė. Buvo Žalgirio vardu pavadinti partizanų būriai, sovietiniai kolūkiai, baldai, alkoholinis gėrimas, sporto draugija, gatvės, keltas ir kt., bet šie vardai mums tampa savi, iš esmės nesusieti su Žalgirio mūšiu, mažai ką bendro su juo turi. Jie pradeda funkcionuoti kaip kažkas savarankiška, lietuviška, kaip mūsų atskirumo ir net noro būti nepriklausomais idėja. Sovietai leidžia naudoti šitą terminologiją, įdėdama vieną turinį, o visuomenė – kitą, net antitarybinį turinį“, – teigia D. Staliūnas.

Istorikų teigimu, apie Žalgirio mūšį, kaip ir kitus istorinius įvykius, turime daugybę ne visai pagrįstų įsivaizdavimų.

„Žalgirio mūšis buvo jėgų persigrupavimo Lietuvos ir Lenkijos naudai pradžia, ir nieko daugiau. Bandant atsakyti, kas lėmė tą jėgų persigrupavimą ir Lietuvos ir Lenkijos iškilimą, tai buvo finansinė Vokiečių ordino krizė, nes iki Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas buvo viena iš nedaugelio valstybių, kurios turėjo perteklinį biudžetą, todėl galėjo ir samdinius samdyti, ir skolinti kitiems.

Žalgirio mūšis svarbus ne tuo, kad jame dalyvavo daug žmonių – 70 tūkstančių yra perdėtas skaičius, nes žinome, kad iš Vokiečių ordino žuvo du šimtai riterių. Galbūt mažinkime tuos skaičius iki 20 tūkstančių. Bet Žalgirio mūšį lėmė ne šitas jėgų persigrupavimas, o vėlesnės sutartys ir Vokiečių ordino karinės skolos – tais laikais žvėriškos sumos. Vokiečiai turėjo sumokėti karines reparacijas ir tai galutinai nustekeno Vokiečių ordiną. Tai svarbesnis faktas negu pergalė Žalgirio mūšyje“, – teigia istorikas medievistas A. Nikžentaitis.

Istorikai kalba ir apie vieną iš didžiausių propagandinių akcijų, kadangi buvo svarbi ne vien pati pergalė Žalgirio mūšyje, bet ir kaip ji bus suvokta kitose pasaulio šalyse.

„Ši propagandinė akcija buvo prasidėjusi prieš pat Žalgirio mūšį, bet ypač suaktyvėjo po jo. Ko gero, jau penkioliktame amžiuje dėl siekio propagandiškai paveikti kitus ir buvo pradėta kalbėti apie tuos milžiniškus nuostolius, nors puikiai žinoma, kad praėjus keleriems metams po Žalgirio mūšio Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės vėl susirenka, rengia didžiulius žygius prieš kitus kaimynus“, – kalba A. Nikžentaitis.

Moksliškai nagrinėdami Žalgirio mūšio faktus ir mito kilmę istorikai pritaria, kad šis įvykis ir jo 600 metų jubiliejus Lietuvoje turi būti minimas, gal net plačiau negu dabar pažymimas, o ši data esanti tinkama patriotiškumui ugdyti, be to, Žalgirio mūšis, dar vadinamas tautų mūšiu, vis labiau tampa įvairias tautas vienijančiu simboliu.