Sacharoje buvo išgaunamas vanduo. Dykumoje klestėjo išnykusi civilizacija. Panašus likimas gresia JAV valstijai

Sacharos dykuma, žinoma dėl savo atšiaurių sąlygų, gali atrodyti kaip mažai tikėtina vieta civilizacijai klestėti. Tačiau nauji tyrimai atskleidžia neįtikėtiną senovės Garamantidos visuomenės istoriją, kuri beveik tūkstantį metų sugebėjo paversti šią sausringą žemę savo namais, rašo „Phys.org“.

Maždaug prieš 11 000–5 000 metų Sachara dėl musoninių liūčių patyrė transformacijos laikotarpį. Dėl to dykuma tapo labiau tinkama gyventi vieta, aprūpindama vandens ištekliais civilizacijas. Tačiau kai prieš 5000 metų sustojo musonai, Sachara grįžo į atšiaurią, sausą būseną ir dauguma civilizacijų paliko regioną. Tačiau Garamantida tapo išimtimi.

Pietvakarių Libijos dykumoje Garamantida klestėjo nuo 400 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr. Tuo metu sąlygos labai panašios į šiuolaikinę Sacharą. Tai buvo pirmoji urbanizuota visuomenė, apsigyvenusi dykumoje be nuolatinės upės tėkmės. Nors kadaise „Žaliosios Sacharos“ laikais buvęs paviršinis vanduo išnyko, Garamantidai pasisekė: po žeme, didžiuliame smiltainio vandeningajame sluoksnyje, buvo nemažas vandens šaltinis. Šis vandeningasis sluoksnis gali būti vienas didžiausių pasaulyje.

Gyventojai naudojo kiarizų technologiją, kuri tikriausiai atnešta kupranugarių prekybos keliais iš Persijos per Sacharą. Šis metodas apėmė seklių tunelių kasimą kalvų šlaituose, tiesiai žemiau požeminio vandens lygio. Į šiuos tunelius tekėjo požeminis vanduo, maitindamas drėkinimo sistemas. Iš viso Garamantidos gyventojai pastatė 750 kilometrų požeminių tunelių ir kasyklų, kad galėtų pasiekti paslėptą vandens šaltinį.

Naujame tyrime, aprašoma, kaip daugybė nepaprastų aplinkos veiksnių leido senovės Sacharos civilizacijai, Garamantidos imperijai, išgauti požeminį vandenį, slypintį požemyje ir palaikyti visuomenę beveik tūkstantmečius, kol vanduo išseko.

Frankas Schwartzas, pagrindinis tyrimo autorius ir Ohajo valstijos universiteto profesorius, derino archeologinius radinius su hidrologine analize, kad suprastų, kaip Garamantida sugebėjo pasiekti šį vandens gavybos stebuklą. „Jų kiarizai iš tikrųjų neturėjo veikti, nes persų kiarizus kasmet papildo vanduo iš tirpstančio sniego, o čia vandens papildymas buvo nulinis“, – pažymėjo Schwartzas.

Tačiau Garamantidos sėkmė galiausiai išseko, kai gruntinio vandens lygis nukrito žemiau jų tunelių lygio. Tai sukėlė didelę problemą jų visuomenei.

„Jei pažvelgsite į šiuolaikinius pavyzdžius, tokius kaip San Joaquin slėnis, pamatysite, kad žmonės požeminį vandenį naudoja greičiau, nei jis pasipildo“, – perspėja Schwartzas. Jei sausesnių metų tendencija išliks, Kalifornija galiausiai susidurs su ta pačia problema kaip ir Garamantida.“

Galiausiai Garamantida žlugo dėl vandens atsargų išsekimo – tai ryškus priminimas apie pernelyg didelio požeminio vandens eksploatavimo pasekmes. Tai pamokanti istorija, parodanti, kaip svarbu valdyti ir tausoti šį gyvybiškai svarbų išteklių, siekiant užtikrinti civilizacijų atsparumą sudėtingoms gamtos sąlygoms.