Žmogus, numetęs bombą ant Hirosimos: niekada neatsiprašysiu

"Turėjome tai padaryti"

Olandas buvo lėktuvo "Enola Gay" šturmanas, turėjęs nutaikyti mirtiniausią žmogaus sukurtą ginklą gabenantį bombonešį "B-29" 9450 m aukštyje tiesiai virš Hirosimos. Pirmas pasaulyje branduolinės bombos sprogimas nusinešė 200 tūkst. žmonių gyvybę. Bet 89 metų Olandas, paskutinis gyvas likęs "Enolos Gay" įgulos narys, niekada neabejojo, kad viską padarė teisingai.

"Ar aš apgailestauju dėl to, ką padarėme tą dieną. Ne, pone, neapgailestauju, – pareiškė jis britų dienraščiui "Daily Mirror". – Aš niekada neatsiprašinėjau dėl to, ką padarėme Hisorimai, ir niekada neatsiprašysiu. Mūsų užduotis buvo užbaigti Antrąjį pasaulinį karą, tai paprasta."

"Jeigu mes nebūtume numetę tos bombos, japonai niekaip nebūtų pasidavę. Tuomet būtume turėję įsiveržti į jų šalį, ir aukų skaičius būtų buvęs tikrai neįsivaizduojamas. Jie buvo išmokyti kovoti iki paskutinio kraujo lašo, ir jie būtų kovęsi su mumis net pagaliais arba akmenimis. Mes padarėme tai, ką turėjome padaryti. Kad išgelbėtume ne tik amerikiečių, bet ir japonų gyvybes", – toliau dėstė vyras.

Įtemptos sekundės

Dabar Olandas gyvena senelių namuose netoli Atlantos, Džordžijos valstijoje, kovoja su savo ligomis ir graužiasi dėl to, kad nebegali žaisti golfo. Jis pardavė beveik visus atmintinius karo daiktus ir, beje, neblogai užsidirbo. "Enolos Gay" navigacijos žurnalas atnešė jam daugiau nei 350 tūkst. dolerių (900 tūkst. litų).

Vyrui liūdna dėl to, kad visi jo draugai, 1945 m. rugpjūčio 6 d. kartu skridę bombonešiu "Enola Gay", jau mirę. Jis liko vienintelis pasaulyje, kuris pažįsta jausmą, apimantį tuomet, kai per vieną akimirką nužudai tiek daug žmonių.

Olandas prisimena, kaip tą naktį jie ramino nervus lošdami pokerį iki 2 val. nakties, kol atėjo laikas išvykti. Rytas buvo gaivus ir giedras, kai įgula važiavo nedidukės Ramiojo vandenyno Tiniano salos kilimo taku. 8.15 val. pilotas Paulas Tibbetas pakėlė į dangų bombonešį "Enola Gay", pavadintą jo motinos vardu.

Keturių tonų sprogmeniui jie irgi suteikė mielą vardą – Mažylis. Kai bomba skriejo žemyn, Olandas nervingai žvilgčiojo į laikrodį. Šturmanas žinojo, kad jeigu po 43 sekundžių nieko nenutiks, tai reikš, jog detonatorius nesuveikė. Bet lygiai taip pat jis suvokė, kad sprogimas, nušluosiantis nuo žemės paviršiaus visą miestą, kartu gali pasiglemžti ir "Enolą Gay".

Bijojo, kad nesprogs

"Kai bomba sprogo, mano pirma reakcija buvo "ačiū Dievui, suveikė", – prisiminė Olandas. – Bet mes nerimavome dėl to, kas bus toliau. Kai kurie mokslininkai prognozavo, kad sprogimas atmosferoje gali sukelti grandininę reakciją, kuri galėtų sunaikinti visą pasaulį.

Mes taip pat buvome įspėti, kad turime nutolti 11 mylių nuo sprogimo vietos, nes kitaip smūgio bangos perplėš lėktuvą pusiau. Negalėjau įsivaizduoti nieko baisesnio už tai, kaip kabėti virš Japonijos po to, ką mes padarėme jų miestui. Galima lengvai atspėti, kaip jie su mumis elgtųsi.

Bet, atvirai kalbant, labiausiai bijojau, kad bomba nesprogs, ir visos mūsų pastangos nueis veltui. Dar blogiau, nesugadinta bomba būtų nukritusi vidury Japonijos, ir jie būtų galėję panaudoti ją kurdami savo ginklą."

Akinamas blyksnis

Olandas pasakojo, kad sprogus bombai pasirodė akinamas šviesos blyksnis. Uodegos kulkosvaidininkas Bobas Caronas klykė iš siaubo, kai pamatė garso greičiu artėjančią oro bangą.

"Pajutome 3,5 gravitacijos stiprumo smūgį, kai pirmą kartą krestelėjo, – prisiminė Olandas. – Jis išmušė mus iš sėdynių, garsas buvo toks, tarsi lėktuvas būtų lūžęs pusiau."

Bombonešiui tolstant, įgula matė milžinišką grybą, kylantį virš jų į beveik 14 km aukštį. Apačioje Hirosimą apgaubė tiršti dūmai, todėl įvertinti padarinius buvo sunku. Bet niekas neabejojo, kad padaryta žala milžiniška. Tik vėliau jie sužinojo, kad per sprogimą, kurio karštis tūkstančius kartų viršijo Saulės paviršiaus temperatūrą, akimirksniu sudegė 80 tūkst. žmonių, o vėliau aukų skaičius išaugo iki 200 tūkst.

"Debesis atrodė lyg verdančio aliejaus katilas, kiek toliau matėme gaisrus, – sakė Olandas. – Vėliau mūsų ryšio operatorius Dickas Nelsonas man pasakė: "Mes žinome, kad karas baigtas." Negalėjome įsivaizduoti, kaip japonai tęstų kovą po to, kai parodėme tokią jėgą."

Per visą šešių valandų kelionę atgal į bazę įgula klausėsi radijo, laukdama pranešimo apie Japonijos kapituliaciją. Jie dar negalėjo patikėti, kad prireiks antros branduolinės bombos, kurią numetė kita įgula ant kito miesto, kad priešai pagaliau pasiduotų.

Vaizdas užgniaužė širdį

Dauguma amerikiečių "Enolos Gay" įgulą laiko didvyriais, bet kai kurie vadina juos masiniais žudikais. Olandas teigia iki šiol sulaukiantis grasinimų ir įžeidžiamų skambučių.

"Tai priverčia akimirką susimąstyti", – pripažino vyras.

Praėjus kelioms dienoms, kai buvo susprogdinta branduolinė bomba, Olandas ir kiti "Enolos Gay" įgulos nariai nukeliavo į Nagasakį, kad savo akimis pamatytų padarytą žalą.

"Vaizdas buvo baisesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Labiausiai buvau pritrenktas, kai pamačiau japonų kareivį, einantį gatve tarp priplotų pastatų. Įsivaizdavau jį kovojantį kare, grįžtantį namo ir randantį savo miestą sugriautą. Tai buvo labai širdį gniaužianti akimirka", – prisipažino Olandas.

Tačiau jis dėl nieko nesigaili: "Ar padaryčiau tai dar kartą? Taip, jeigu aplinkybės būtų tokios pat."