Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Idėja prekiauti žmonių kūnais gali atrodyti laukinė, tačiau praeityje ji tapo būtina medicinos mokymo dalimi. Taigi nenuostabu, kad atsirado žmonių kūnų paklausa, kuri, kaip žinoma, sukuria pasiūlą. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! XIX amžiuje Škotijoje buvo neįprastas ekonominis reiškinys – prekyba žmonių kūnais. Gali pasirodyti keista, bet naujai fiziologijos sričiai 1800-aisiais nepažeisti kūnai buvo labai paklausūs, rašo „Big Think“. Negyvo kūno kaina priklausė nuo sezono. Tokios keistos tendencijos priežastimi buvo laikomas skirtingas irimo greitis ir lavono būklė. Karštais vasaros mėnesiais švieži lavonai šiandieniniais pinigais kainavo apie 1200 USD. Tačiau žiemą kaina gali pakilti iki beveik 1500 USD. Šios siaubingos prekybos priešakyje buvo daktaras Robertas Knoxas, kuris Edinburge atliko viešus skrodimus. Jo pasirodymai pritraukdavo didžiules minias ir jis susikrovė nemažą turtą. Tačiau iškilo rimta problema – skrodimui tinkamų kūnų trūkumas. Tuo metu Škotijos įstatymai apribojo palaikų naudojimą medicinos tikslams: galima buvo naudoti tik nusikaltėlių, savižudžių ir našlaičių lavonus. Siekdami patenkinti paklausą, nesąžiningi verslininkai Midlothian mieste pradėjo plėšti kapus, ekshumuoti lavonus ir parduoti juos juodojoje rinkoje. Iki 1827 m. kapų plėšimas tapo mažiau pelningas dėl įstatymų pakeitimų, mažesnio egzekucijų skaičiaus ir didėjančio visuomenės pasipiktinimo. Žmonės ėmė imtis priemonių apsaugoti mirusiuosius, uždarydavo kapus geležiniais narvais, prie kapinių vartų statė sargybinius. Kai kurie net kapus uždengdavo masyviais akmenimis. Būtent tuo metu du vyrai, Williamas Burke'as ir Williamas Hare'as, pradėjo savo siaubingą „verslą“. Burke'as ir Hare'as, abu airiai, atsitiktinai susitiko Edinburgo pakraštyje. Jie buvo žinomi dėl savo audringo elgesio ir smulkaus nusikalstamumo. Jų nusikalstama karjera prasidėjo, kai mirė vienas iš Burke'o nuomininkų Senasis Donaldas, kuris buvo skolingas Burke'ui didelę nuomos sumą. Abu vyrai parengė planą: užpildė Senojo Donaldo karstą medžio drožlėmis, o jo kūną paslėpė po lova. Kai miesto taryba atėjo karsto, jį atidavė. Tada Burke'as ir Hare'as pardavė lavoną daktarui Robertui Knoxui už 8 svarus. Šis incidentas pažymėjo žmogžudiškos įmonės pradžią. Užuot laukę, kol žmonės mirs natūralia mirtimi, Burke'as ir Hare'as nusprendė pagreitinti procesą. Per ateinančius dešimt mėnesių jie nužudė daugybę žmonių, daugiausia benamių, elgetų, prostitučių ir keliautojų, kuriems teko nelaimė apsistoti nusikaltėlių namuose. Šios aukos buvo iš žemesnės Viktorijos laikų Didžiosios Britanijos klasės, o jų mirties valdžios institucijos dažnai netirdavo. Burke'o ir Hare'o modus operandi buvo nuoseklus: jie savo aukas stipriai apsvaigdavo, o paskui pasmaugdavo, taip išsaugodami kūnus nepažeistus, kuriuos parduodavo. Jų pirkėjas šioje baisioje prekyboje buvo daktaras Robertas Knoxas. Knoxas buvo chirurgas, kuris siekė įrodyti save ir praplėsti savo anatomijos žinias. Kai Burke'as ir Hare'as atnešė jam stebėtinai šviežius lavonus, jis neuždavė nė vieno klausimo. Knoxas niekada nebuvo suimtas, tačiau buvo daug progų, kai jis turėjo įtarti piktavališką žaidimą. Pavyzdžiui, močiutė ir anūkas buvo atvežti silkės statinėje, bet gydytojas tylėjo. O Knoxo padėjėjas nesukėlė pavojaus signalo, kai jam buvo pristatytas dar šiltas lavonas, o nusprendė jį laikyti viskio statinėje, kad nekiltų įtarimų. Lūžis įvyko, kai Burke'as ir Hare'as pristatė ką tik nužudytą Jamesą Wilsoną, gatvės atlikėją. Knoxas nekvietė policijos. Burke'o ir Hare'o įžūlumas galiausiai privedė prie jų žlugimo. Paskutinė jų auka Margaret Dockerty buvo nužudyta dviejų namo gyventojų Jameso ir Anne Grey akivaizdoje. Radę Dockerty kūną savo kambaryje, jie iškvietė policiją ir Burke'as bei Hare'as buvo suimti. Tačiau byla buvo sudėtinga, nes visi kūnai ir įkalčiai jau buvo išmesti Knoxo rūsyje. Siekiant užsitikrinti apkaltinamąjį nuosprendį, Hare‘ui buvo pasiūlytas imunitetas mainais už prisipažinimą, ką jis ir padarė. Burke'as buvo nuteistas pakarti 1829 m. Nors Hare'as ir jo žmona, taip pat Burke'o žmona išvengė teisinės bausmės, jie tapo visuomenės pykčio objektu. Minios grasino linčiavimu, kol valdžia juos įkalins dėl jų pačių saugumo. Ilgainiui visuomenės nuotaikos atvėso, o tai leido jiems dingti iš visuomenės akiračio. Daktaras Robertas Knoxas, nors ir nebuvo suimtas, susidūrė su rimta visuomenės reakcija. Jis buvo pašalintas iš Karališkojo chirurgų koledžo ir jam buvo uždrausta skaityti paskaitas. Jis persikėlė į Londoną, bet niekada negalėjo atsikratyti savo nusikaltimų žinomumo ar atkurti savo reputacijos. Kalbant apie Burke'ą, jo laukė baisi mirtis. Priimdamas nuosprendį teisėjas paskelbė: „Jūsų kūnas turi būti viešai išpjaustytas“, ir būtent taip atsitiko. Žinomas chirurgas Alexanderis Monroe atliko skrodimą sausakimšoje paskaitų salėje, net pamirkęs rašiklį į Burke'o kraują, kad parašytų pastabą. Šiandien Edinburge vis dar galima pamatyti Burke'o skeletą.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|