Senovės medžiotojai ar senovės medžiotojos? Štai ką sako biologija

„Vyro medžiotojo“ idėja yra giliai įsišaknijusi antropologijoje – daugelis įsivaizduoja, kad medžioklė padarė mus žmonėmis, medžiojo tik vyrai, todėl evoliucijos jėgos turėjo veikti tik vyrus. Tokių vaizdinių galima rasti ne tik žiniasklaidoje, bet ir muziejuose bei įvadiniuose antropologijos vadovėliuose, rašo Delavaro ir Notrdamo universitetų (JAV) antropologijos profesorės Sarah Lacy ir Cara Ocobock.

Anot jų, dažnas argumentas yra tas, kad lytinis darbo pasidalijimas ir nevienoda įtaka egzistuoja šiandien – todėl ji turėjo egzistuoti ir mūsų evoliucinėje praeityje. „Tačiau tai tik įsivaizdavimas, neturintis pakankamo įrodomojo pagrindo, nepaisant jo paplitimo tokiose disciplinose kaip evoliucinė psichologija“, – teigia mokslininkės.

Vis daugiau fiziologinių, anatominių, etnografinių ir archeologinių įrodymų rodo, kad evoliucinėje praeityje moterys ne tik medžiojo, bet ir galėjo būti geriau prisitaikiusiai tokiai ištvermės reikalaujančiai veiklai.

Abi mokslininkės yra biologinės antropologės. C. Ocobock specializuojasi ekstremaliomis sąlygomis gyvenančių žmonių fiziologijoje ir savo tyrimais siekia atkurti, kaip mūsų protėviai galėjo prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų. S. Lacy tyrinėja neandertaliečių ir ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių sveikatą, atlieka kasinėjimus archeologinėse radimvietėse.

Neretai tokie mokslininkai kaip jos, kurie bando įtraukti visų asmenų, nepriklausomai nuo lyties ir lyties, indėlį į mūsų evoliucinės praeities rekonstrukcijas, kaltinami, kad perrašo praeitį, siekdami įgyvendinti politiškai korektišką motyvą. Tačiau ant mokslininkių, faktiniai įrodymai kalba patys už save: paleolito epochoje, kuri prasidėjo prieš 3,3 mln. metų ir baigėsi prieš 12 000 metų, lyčių vaidmenų darbuose nebuvo. Istorija parašyta žmonių kūnuose – dabar ir praeityje, teigia mokslininkės.

„Pripažįstame, kad biologinę lytį galima apibrėžti pagal daugybę požymių, įskaitant chromosomas, lytinius organus ir hormonus, kurių kiekvienas egzistuoja tam tikrame spektre. Socialinė lytis taip pat nėra binarinė kategorija. Aptardami fiziologinius ir anatominius duomenis, vartojame terminus moteris ir vyras, nes taip paprastai vartojama mokslinėje literatūroje“, – rašo mokslininkės.

Moterų kūnai – pritaikyti ištvermei

Vienas iš pagrindinių argumentų, kurį pateikia „vyro medžiotojo“ šalininkai, yra tas, kad moterys mūsų evoliucinėje praeityje nebūtų fiziškai pajėgios dalyvauti ilgose ir varginančiose medžioklėse. Tačiau kelios su moterimis susijusios savybės, suteikiančios ištvermės pranašumą, byloja ką kita.

Visų žmonių organizmuose, nepriklausomai nuo lyties, yra hormonų estrogeno ir testosterono. Vidutiniškai moterys turi daugiau estrogeno, o vyrai – testosterono, nors yra daug skirtumų ir sutapimų.

Testosteronui dažnai tenka visa garbė, kai kalbama apie sportinę sėkmę. Tačiau estrogenas (techniškai – estrogeno receptorius) yra labai senas, atsiradęs maždaug prieš 1,2 mlrd. – 600 mln. metų. Jis atsirado anksčiau nei lytinis dauginimasis, paremtas kiaušialąste ir sperma. Testosterono receptorius atsirado kaip estrogeno receptoriaus dublikatas, ir yra perpus jaunesnis. Taigi, estrogenas, turintis daugybę formų ir plačiai paplitusių funkcijų, yra būtinas tiek moterims, tiek vyrams.

Estrogenas taip pat turi įtakos sportiniams rezultatams – ypač ištvermei. Dėl didesnės estrogenų koncentracijos moterų organizme, tikėtina, atsiranda ištvermės pranašumas, t. y. gebėjimas ilgiau sportuoti neišsenkant.

Estrogenas skatina organizmą deginti daugiau riebalų – o tai intensyvios veiklos metu naudinga dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, riebalai turi daugiau nei dvigubai daugiau kalorijų viename grame nei angliavandeniai. Be to, riebalai metabolizuojami ilgiau nei angliavandeniai. Taigi, riebalai apskritai suteikia daugiau energijos, o lėtas deginimas užtikrina ilgalaikį energijos kiekį, kuris gali atitolinti nuovargį aktyvios veiklos – pavyzdžiui, bėgimo – metu.

Be estrogenų pranašumo, moterys turi daugiau I tipo raumenų skaidulų nei vyrai.

Tai lėtai oksiduojančios raumenų skaidulos, kurioms labiau patinka metabolizuoti riebalus. Jos nėra itin galingos, tačiau jas nuvarginti užtrunka – priešingai nei galingas II tipo skaidulas, kurių vyrai turi daugiau, tačiau jos greičiau pavargsta. Atlikdamos tą patį intensyvų fizinį krūvį, moterys sudegina 70 proc. daugiau riebalų nei vyrai – ir nenuostabu, kad jos mažiau pavargsta.

Estrogenai taip pat yra svarbūs atsigavimui po fizinio krūvio. Intensyvus fizinis krūvis ar karščio poveikis gali būti stresas organizmui, sukeliantis uždegiminę reakciją, išsiskiriant šiluminio šoko baltymams. Estrogenai apriboja šią reakciją, kuri priešingu atveju stabdytų atsigavimą. Estrogenai taip pat stabilizuoja ląstelių membranas, kurios dėl fizinio krūvio gali būti pažeistos, gali įtrūkti. Dėl šio hormono moterys fizinio krūvio metu patiria mažiau žalos, todėl gali greičiau atsigauti.

Anksčiau moterys greičiausiai darė viską, ką ir vyrai

„Pamirškite Flinstone'ų branduolinę šeimą, kurioje žmona likdavo namuose. Per du milijonus Homo genties evoliucijos metų iki pat paskutinių 12 000 metų, kai atsirado žemės ūkis, nėra jokių įrodymų apie tokią socialinę struktūrą ar lyčių darbo vaidmenis“, – teigia mokslininkės.

Mūsų pusbroliai neandertaliečiai – žmonių grupė, gyvenusi Vakarų ir Centrinėje Eurazijoje maždaug prieš 250 000–40 000 metų, sudarė nedideles, stipriai klajokliškas grupes. Fosiliniai radiniai rodo, kad moterys ir vyrai patirdavo tokias pačias kaulų traumas visame kūne – tai sunkaus gyvenimo medžiojant elnius, taurus ir gauruotuosius mamutus, požymis. Dantų nusidėvėjimas, atsiradęs priekinius dantis naudojant kaip trečiąją ranką, greičiausiai atliekant tokius darbus kaip kailių rauginimą, yra vienodai akivaizdus ir moterims, ir vyrams.

Toks vaizdas neturėtų stebinti, kai įsivaizduojame gyvenimą mažose grupelėse. Kiekvienas turi prisidėti prie užduočių, būtinų grupės išlikimui – visų pirma prie maisto, pastogės ir vaikų auginimo. Pavienės motinos nėra vienintelės atsakingos už savo vaikus – visa grupė prisideda prie vaikų priežiūros.

Galima įsivaizduoti, kad ši vieninga darbo strategija pasikeitė ankstyvuosiuose šiuolaikiniuose žmonėse, tačiau archeologiniai ir anatominiai duomenys rodo, kad taip nebuvo. Vėlyvojo paleolito šiuolaikinių žmonių, išvykusių iš Afrikos ir patekusių į Europą bei Aziją, traumų ir pasikartojančių judesių sukelti kaulų nusidėvėjimo skirtumai tarp lyčių yra labai nedideli. Vienas iš skirtumų – daugiau „metiko alkūnės“ atvejų pastebėta pas vyrus nei pas moteris, nors kai kurioms moterims šios patologijos buvo irgi būdingos.

Be to, tuo metu žmonės išradinėjo medžioklės technologijas – tokias kaip ietsvaides (atlatlus), žvejybos kabliukus ir tinklus, lankus ir strėlės, taip palengvindami medžioklės metu patiriamą kūno nusidėvėjimą. Neseniai atlikto archeologinio eksperimento metu nustatyta, kad naudojant ietsvaides mestų iečių greičio skirtumai tarp šiuolaikinių vyrų ir moterų sumažėja.

Net ir mirties atveju neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės nesiskirstė pagal lytį – sprendžiant pagal tai, kaip laidojo savo mirusiuosius ir kokius daiktus dėjo į kapus. Šie skirtingo socialinio statuso tarp lyčių rodikliai atsirado tik po žemdirbystės įsigalėjimo, su jos stratifikuota ekonomine sistema ir monopolizuojamais ištekliais.

Visi šie įrodymai rodo, kad paleolito moterys ir vyrai neužėmė skirtingų vaidmenų ar socialinių sričių, teigia mokslininkės.

Tiesa, kritikai gali atkreipti dėmesį į neseniai gyvenusias rinkėjų populiacijas ir teigti, kad kadangi jos naudoja panašias į mūsų senovės protėvių pragyvenimo strategijas, jų lyčių vaidmenys yra neatsiejami nuo medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo būdo.

Tačiau šis požiūris turi daug trūkumų, sako S. Lacy ir C. Ocobock. Rinkėjų bendruomenės nėra gyvos fosilijos, o jų socialinės struktūros ir kultūrinės normos laikui bėgant evoliucionavo – reaguojant į patriarchalinius kaimynus žemdirbius bei kolonistus.

Be to, pastarųjų dviejų šimtmečių etnografai į šią sritį atsinešė savo seksizmą, ir tai iškreipė rinkėjų bendruomenių interpretavimą. Pavyzdžiui, neseniai atlikta pakartotinė analizė parodė, kad 79 proc. etnografiniuose duomenyse aprašytų kultūrų buvo aprašytos moterys medžiotojos – tačiau ankstesnėse interpretacijose jos dažnai būdavo ignoruojamos.

Laikas atsikratyti šių urvinio žmogaus mitų

Mitas, kad moterų reprodukciniai gebėjimai kažkodėl neleidžia joms gauti jokių maisto produktų, išskyrus tuos, kurie negali pabėgti, ne tik nuvertina paleolito laikų moteris. Toks dalykas skatina pasakojimus, kad šiuolaikiniai moterų ir vyrų socialiniai vaidmenys yra neatsiejami ir lemia mūsų evoliuciją. Mūsų paleolito protėviai gyveno pasaulyje, kuriame kiekvienas bendruomenės narys turėjo savo rolę, atlikdamas daugybę užduočių. Tai nebuvo utopija – bet ir ne patriarchatas.

Be abejo, reikėjo prisitaikyti prie sergančių, po gimdymo atsigaunančių ar kitaip laikinai nedarbingų grupės narių. Tačiau nėštumas, žindymas, vaikų auginimas ir menstruacijos nėra visam laikui neįgalumą sukuriantis įvykiai – tą pamatė ir tyrėjai, tyrę Filipinuose gyvenančias aetų tautas, kuriose šiais gyvenimo laikotarpiais moterys ir toliau sėkmingai medžioja.

Teigiant, kad moters kūnas skirtas tik augalams rinkti, neatsižvelgiama į moters fiziologiją ir archeologinius duomenis. Įrodymų ignoravimas įtvirtina mitą, kuris tik sustiprina esamas galios struktūras, apibendrina antropologijos profesorės Sarah Lacy ir Cara Ocobock.

Parengta pagal „Conversation“.