Mokslininkai nustebę: unikalus Madagaskaro urvų menas rodo netikėtas sąsajas su kitomis žymiomis kultūromis (Foto)

Dramatiški atradimai pateikė nemažai staigmenų, tarp jų – užuominų apie nepaprastus kultūrinius ryšius.

„Pirma, kai kuriais atvejais pavaizduotos scenos gana tiesiogiai siejosi su Egipto religiniais motyvais iš Ptolemėjų laikotarpio (300–30 m. pr. m. e.). Antra, kitos išvados iš simbolių ir užrašų ant sienų demonstruoja sąsajas su Etiopijos ir afroarabų pasauliu. Galiausiai vyraujanti simbolika ir motyvai primena dviejų tūkstantmečių senumo Borneo urvų meno stilių“, – pasakoja D. Burney.

Papildomas netikėtumas: anot mokslininko, čia galėjo būti pavaizduoti mažiausiai trys išnykę Madagaskaro gyvūnai (manoma, kad jie išnyko prieš daugelį šimtmečių) – milžiniškas tinginys lemūras, paukščiai epiornai ir milžiniškas vėžlys.

'Unique' cave art discovered in Madagascar hints at connections with ancient Egypt and Borneo https://t.co/EhYS24lh1m

— Live Science (@LiveScience) December 17, 2023

Ilgą laiką buvo manoma (ir įrodymai tai patvirtino), kad Madagaskaro žmonių, kalbos ir kultūros šaknys glūdi tolimoje senovėje, susijusioje su pietryčių Azijoje esančia Borneo sala, kartu su stipria Rytų Afrikos žemyno įtaka.

Tačiau kas buvo pirmieji malagasiai (Madagaskaro žmonės), kada jie atvyko ir ką veikė po to, yra karštų diskusijų objektas, teigia mokslininkas ir sako, kad nors tyrėjų grupės išvados yra spekuliatyvios, bet bet kokia informacija, kurią galima gauti iš Andriamamelo olos radinių, yra labai svarbi rekonstruojant ankstyvąją malagasių istoriją.

Ryšiai už Madagaskaro ribų

2013 m. tyrėjų grupė, kurią sudarė Madagaskaro mokslininkai iš vietos institucijų ir JAV, Didžiosios Britanijos bei Australijos specialistai, apsilankė vietovėje netoli Anahidrano kaimo, esančio 17 100 hektaro ploto saugomos Beankos teritorijos šiaurės vakariniame salos pakraštyje.

„Mūsų komanda kelias dienas fiksavo vaizdus, tyrinėjo ir kartografavo visą urvą, ieškojo susijusių archeologinių objektų ir apklausė vietos kaimo gyventojus dėl meno. Tačiau prireikė kelerių metų, kol, ieškodami atitinkamos literatūros ir muziejų archyvų, galėjome patvirtinti to, ką radome, unikalumą ir svarbą“, – pasakoja D. Burney.

„Padarėme 72 urvų meno objektų skaitmenines kopijas ir piešinius ranka. Jie buvo nupiešti juodu pigmentu, tarp jų buvo 16 gyvūnų, šešios žmogaus formos, dvi žmogaus ir gyvūno hibridinės formos, du geometriniai raštai, 16 raidės „M“ formos simbolio pavyzdžių ir daug kitų raštų bei neaiškių formų“, – prisimena mokslininkas.

Anot jo, egiptietiškos sąsajos ryškiausios aštuoniuose svarbiausiuose atvaizduose, tarp jų – sakalas (Horas), paukščio galvą turintis dievas Totas, deivė-strutis Ma`at ir dvi žmogaus ir gyvūno figūros, panašios į Anubį – senovės egiptiečių dievą, paprastai vaizduojamą kaip žmogus su šuns galva.

„Visur esantys ir paslaptingi M ženklai reikalauja paaiškinimo: ištyrę daugybę atitinkamų abėcėlių, nusprendėme, kad puikiai atitinka tik vieną – senovės Etiopijos amharų abėcėlės raidę „hawt“ (ሐ), tariamą „ha“, – teigia tyrėjas.

Tačiau jo teigimu, keista, kad šis simbolis taip pat buvo rastas Borneo urvų mene, kuriam, kaip manoma, yra apie 2000 metų – bet nė viename kitame urvų ar uolų mene visame Indokinijos regione. „Kai kuriose austroneziečių kalbose (įvairių kalbų šeima, kuri tęsiasi nuo malagasių vakaruose iki tolimųjų Havajų ir Rapa Nui Ramiojo vandenyno regione) žodis „ha“ reiškia „gyvybės dvelksmą““, – pastebi D. Burney.

Pasak jo, visos šios galimos sąsajos pritaria hipotezei, kad Madagaskaro žmonės, kalba ir kultūra savaime yra sinkretiniai, juose susilieja Afrikos ir Azijos įtaka ir susiformuoja unikali malagasių tauta.

Gausus ir įvairus menas išsiskiria ir tuo, ko jame nematyti, atkreipia dėmesį mokslininkas.

Čia nėra krikščioniškos, musulmoniškos ar hinduistinės simbolikos, nevaizduojami palyginti modernūs motyvai, tokie kaip lotyniška abėcėlė, automobiliai, lėktuvai ar vėliavos. Nėra net visur esančių zebu (galvijų) – svarbiausio Madagaskaro kultūrinio simbolio per pastaruosius tūkstantį ar daugiau metų.

Kada ir kieno

Sunku tiksliai nustatyti, kada šie piešiniai buvo sukurti. Tiesioginis urvų meno datavimas, kaip žinia, yra labai sudėtingas, o šiuo atveju tai pasitvirtino, nes juodas pigmentas buvo pagamintas iš tamsių neorganinių mineralų ir tik nedidelės dalies medžio anglies, kurią buvo galima naudoti datavimui radiokarbono (radioaktyviosios anglies) metodu.

Išnykusių gyvūnų buvimas, šiuolaikinių motyvų ir šiuolaikinėje malagasių kalboje naudojamos abėcėlės nebuvimas labai prieštarauja minčiai, kad menas atsirado neseniai, teigia mokslininkas.

„Remdamiesi religiniais motyvais įtariame, kad šiems meno pavyzdžiams yra apie 2000 metų, t. y. jis datuojamas Kleopatros laikais arba ankstesniais. Jei taip, tai nepaprastai svarbu ir naudinga žinoti – nes tai gali būti įrodymas, kas ir kada kolonizavo Madagaskarą“, – sako D. Burney.

Kita vertus, jei prieš krikščionybę egzistavęs religinių tikėjimų rinkinys tarp tam tikrų etninių grupių labai atokiose milžiniškos salos vietovėse išliko šimtmečius ar net tūkstantmečius – dar ir išlaikė atpažįstamą Egipto, Etiopijos ir Borneo įtaką – tai galbūt būtų dar nuostabiau, mano tyrėjas. Kaimo žmonės užsiminė apie tokią galimybę, tvirtindami, kad pavaizduotas „burtininkas“ buvo netoliese esančiame miške gyvenusios paslaptingos grupės „Vazimba“ arba „Bosy“ narys.

„Taigi, kieno tai menas? Norėtume žinoti, bet užuominų dažniausiai trūksta. Vienintelis galimas užrašas, be „M“ raidžių, yra neryški eilutė apatiniame dešiniajame šios uolų meno pavyzdžio kampe. Spėjame, kad įskaitomi vidurinieji šeši iš aštuonių ženklų, kurie, kaip spėjama, yra padaryti sorabe – archajišku malagasių raštu arabiškais rašmenimis – ir gali reikšti „D-A-NT-IA-R-K“.

Ar tai susiję su Antiochu IV Epifanu? Šis Seleukidų imperijos (Vakarų Azija) karalius Ptolemėjų laikotarpiu sukūrė didelį laivyną, 170 m. pr. m. e. užkariavo didžiąją dalį Egipto, siuntė tyrinėtojų ir prekybos ekspedicijas prie Raudonosios jūros ir rytinės Afrikos pakrantės. Dramblio kaulo prekeiviai tuo laikotarpiu platino romėnų prekes iki pat Tanzanijos uostų, esančių į pietus nuo Zanzibaro.

„Kol neatsiras daugiau meno ar atitinkamų archeologinių įrodymų apie senovės Afrikos ir Azijos įtaką Madagaskare, galime tik spėlioti“, – apibendrina Havajų universiteto profesorius Davidas Burney.

Parengta pagal „The Conversation“.