Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Nauji laikai, nauji papročiai: kaip Europoje plito neolitas ir žemdirbystė

2024-02-17 (0) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (220)
    Share

Neolito amžius, kai buvo pradėta verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste, pastaraisiais metais tapo vienu plačiausiai tyrinėtų socialinių ir ekonominių pokyčių laikotarpių. Tai buvo laikotarpis, lėmęs didelius pokyčius žmonių visuomenės raidoje.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Naujausi tyrimai – projektų, kuriuose derinami archeologiniai kasinėjimai ir senovinės DNR analizė, vaisius – rodo sparčią plėtrą Artimuosiuose Rytuose, vadinamajame Derlingojo pusmėnulio regione. Ten atsiradusios naujovės vėliau paplito ir buvo pritaikytos Anatolijos pusiasalio (dabartinės Turkijos) medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse.

Maždaug prieš 8500 metų žemdirbių bendruomenių nariai perplaukė Egėjo jūrą ir į Graikiją bei Balkanus atsivežė panašius į Anatolijoje naudotus metodus. Po penkių šimtmečių kai kurie iš jų persikėlė į Italiją.

Neolitas pasiekia

Pirėnų pusiasalį Pirėnų pusiasalyje žemdirbystė pirmą kartą atsirado maždaug prieš 7600 metų. Tai įvyko kartu su jos atsiradimu Korsikos ir Sardinijos salose, ji taip pat palaipsniui plito žemyninės Europos upių slėniuose.

Dėl to labai išaugo gyventojų skaičius – o asimiliavus vietinius medžiotojus-rinkėjus, įvyko didžiulis demografinis pokytis, lėmęs didelę genetinę ir kultūrinę įvairovę. Šios bendruomenės buvo paskutinės mezolito epochos bendruomenės.

Pirėnų pusiasalyje neolito gyventojų atsinešti papročiai buvo panašūs į tuos, kurie prieš kelis šimtmečius atsirado Italijoje. Keramikos puošyba yra ypač reikšminga, nes ji yra stiprus kultūrinio giminingumo rodiklis. Paprastai tai buvo įspaustiniai motyvai, vadinamoji įspaustinė keramika, kurioje dažnai naudotos jūros kriauklės – pavyzdžiui, dvigeldžiai moliuskai širdutės.

Tokios keramikos rasta Viduržemio jūros pakrančių vietovėse, todėl manoma, kad neolito žmonės keliaudavo paprastomis valtimis, kurios plaukiodavo netoli kranto. Per palyginti trumpą laiką šios populiacijos užėmė visą Pirėnų pusiasalį, kur vyko sparti kultūrinė evoliucija.

Gibraltaro sąsiaurio kirtimas

Kol Europoje vystėsi mezolitas, Šiaurės Afrikos bendruomenės taip pat vertėsi medžiokle ir rinkimu. Genetiškai jos buvo labai panašios į grupes, gyvenusias keliais tūkstančiais metų anksčiau, vėlyvojo paleolito pabaigoje, kurio liekanos buvo aptiktos Taforalto oloje Oujdoje, Maroke. Atrodo, kad šios grupės neturėjo keramikos – bent jau tos, kurios gyveno Magrebo šiaurėje.

Toliau į pietus Sachara atrodė visai kitaip nei šiandien. Ji buvo drėgnesnė, joje net buvo savanų, miškų, upių ir ežerų. Atrodo, kad ten medžiotojai-rinkėjai turėjo keramikos dirbinių – ypač tokiose vietovėse kaip dabartinis Malis, Nigeris ir Sudanas.

Maždaug prieš 7500 metų Šiaurės Maroke atsirado žemdirbystės ir gyvulininkystės požymių, taip pat įspaustinės keramikos dirbinių, kurie buvo labai panašūs į Viduržemio jūros Pirėnų pusiasalyje rastus dirbinius. Daugiausia jų rasta Tingitanos pusiasalyje, netoli dabartinio Tanžero.

 

Žemės ūkio naujovės apėmė javų (kviečių ir miežių) ir ankštinių augalų (pupelių, žirnių ir lęšių) auginimą, taip pat avių ir ožkų laikymą. Atsiradus keramikos dirbiniams, randama įrodymų apie karoliukus, kuriais puošti maži jūriniai pilvakojai, taip pat karoliukus, pagamintus iš stručio kiaušinių lukštų, kurie buvo plačiai paplitę ankstesnėse vietovėse ir apskritai visoje senovės Afrikoje.

Kaip plito inovacijos

Tokie pokyčiai kelia klausimą, ar šios inovacijos galėjo plisti iš Pirėnų pusiasalio. Jei taip, kaip jos buvo perimtos?

Atsakymų į šiuos klausimus pateikė to laikotarpio žmonių palaikų, aptiktų Kaf Taht el-Gharo vietovėje netoli Tetouano (Marokas), tyrimai. Keturių asmenų, gyvenusių prieš 7 400–7 100 metų, senovinės DNR analizė pasakoja apie kryžminimąsi ir transkontinentinius perėjimus.

Priešingai nei ankstesniais tyrimais, šios olos neolito gyventojai buvo genetiškai panašūs į Europos neolito žmones, daugiausia Anatolijos (iš teritorijos, maždaug atitinkančios dabartinės Turkijos teritoriją) paveldėtojus, o prie jų prisidėjo ir senovės Europos mezolito medžiotojai-rinkėjai. Vietiniai gyventojai sudarė tik 15–20 proc. genofondo.

 

Tai rodo, kad šioje teritorijoje gyveno neolito gyventojai, kuriuos galėtume apibrėžti kaip „kreolus“. Jie buvo genetiškai panašūs į tuo pačiu metu buvusius Pirėnų pusiasalyje ir labai skyrėsi nuo tų, kuri regione gyveno prieš kelis šimtmečius.

Palyginimui už 200 km į pietus esančiame 7100 metų senumo nekropolyje – Ifri N'Amr Ou Moussa oloje – buvo aptikti ištisos žemdirbių bendruomenės palaikai. Nors jie turėjo įspaustinės keramikos dirbinių, jų genetinis profilis buvo visiškai vietinis šiam regionui. Atrodo, kad tai įrodo, jog vietos gyventojai tiesiog perėmė neolito praktiką, neasimiliuodamiesi į naują visuomenę.

Keramikos pėdsakais

Po tūkstančio metų, maždaug prieš 6500 metų, Maroko Atlanto vandenyno pakrantėje esančiose neolitinėse gyvenvietėse atsirado naujų keramikos rūšių. Ši keramika buvo su dėmėtais ornamentais ir dažnai su virvių įspaudais, panašiais į matytus Sacharoje.

Genetinė trijų asmenų, kurie buvo susiję su šio tipo keramika, rasta Skhirat-Rouazi nekropolyje (netoli Rabato) analizė dar kartą atskleidė pokyčių procesą. Atrodo, kad jie yra kilę iš neolito gyventojų, kilusių ne iš Anatolijos, o iš Viduržemio jūros Levanto (Artimųjų Rytų). Manoma, kad jie keliavo iš Sinajaus, kirsdami daug drėgnesnę ir svetingesnę nei šiandien Sacharą ir lydėdami gyvulių bandas. Piemenų grupės genetikoje taip pat yra nedidelė dalis vietinių medžiotojų-rinkėjų.

 

Galiausiai prieš 5700 metų, neolito eros pabaigoje, Kelif el Baroud vietovėje (taip pat netoli Rabato) aptikta žmogaus DNR, kuri, atrodo, uždaro ratą ir įrodo visų ankstesnių grupių kryžminimąsi. Ten rastas genomas yra mišrus, kilęs iš vietinių Šiaurės Afrikos medžiotojų-rinkėjų, Anatolijos žemdirbių, susimaišiusių su Europos medžiotojais-rinkėjais – ir Levanto piemenų grupių.

Bendrame Vakarų Magrebo kontekste tai sudaro senovės kultūrų lydymosi katilo pagrindą, kuris dabar yra bendras daugumai jo gyventojų. Dabartinių regiono gyventojų genofondas – tai per milijonus metų susiformavęs trijų žemynų junginys.

Parengta pagal „Conversation“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(3)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
82(0)
56(0)
48(0)
42(4)
40(0)
38(0)
29(0)
27(0)
25(0)
21(0)
Savaitės
235(0)
221(0)
219(10)
215(0)
176(1)
Mėnesio
779(15)
378(16)
340(0)
323(0)
317(0)