Sistemingos skerdynės: senovės medžiotojus Europoje brutaliai išnaikino naujieji žemdirbiai

Švedijos Lundo universiteto mokslininkai, išanalizavę skeletus ir dantis, rastus dabartinės Danijos teritorijoje, nustatė, kad prieš 5900 metų regione įvyko greitas ir visuotinis gyventojų pasikeitimas. Prieš tai Danijos mezolito gyventojai – Maglemozės, Kongemozės ir Ertebølle kultūrų žmonės – genetiškai giminingi kitiems Vakarų Europos medžiotojams-rinkėjams – buvo svarbūs gyventojai. Tačiau atvykus neolito žemdirbiams, DNR pėdsakuose matomas staigus pokytis, o vietinių medžiotojų-rinkėjų genetinio indėlio beveik nebeliko.

Sudėlioję DNR laiko juostą, mokslininkai pamatė, kad medžiotojai-rinkėjai buvo greitai išnaikinti akmens amžiaus pabaigoje – kaip įtariama, per labai kruviną ir kruopštų procesą.

„Anksčiau šis perėjimas buvo pristatomas kaip taikus, – pasakoja mokslininkė geologė ir Lundo universiteto Radiokarboninio datavimo laboratorijos vadovė Anne Birgitte Nielsen. – Tačiau mūsų tyrimas rodo priešingai. Be smurtinės mirties, tikėtina, kad daugelį rinkėjų pribaigė nauji gyvulių patogenai.“

Tačiau atrodo, kad viskas sukasi spirale. Maždaug po 1000 metų – maždaug prieš 4850 metų – šias naujai įsivertinusias žemdirbių bendruomenes ištiko panašus likimas – kai atvyko „stambiakaulių“ pusiau klajoklių grupė, kilusi iš pietų Rusijoje gyvenančių gyvulių augintojų jamnajų. DNR pėdsakai rodo, kad žiaurios kovos ir naujų ligų sukėlėjų patekimas vėl sukėlė greitą genetinį sukrėtimą.

Naujausi atvykėliai, kurie prijaukinę gyvulius, laikė galvijus ir keliavo po kraštą arkliais bei vežimais, įsivyravo regione. Po šio audringo laikotarpio regione apsigyveno gyventojai, susiję su Jamnajos ir Rytų Europos neolito tautomis. Šių kolonistų genetinis profilis Danijoje dominuoja ir šiandien – o pirmųjų žemdirbių ar prieš juos gyvenusių medžiotojų-rinkėjų pėdsakų visai nėra.

Matant sparčiai išskirtinės DNR kaitą ir nepakankamai susimaišiusiai genetikai, visi požymiai rodo, kad vykę konfliktai visiškai anihiliavo senesnes bendruomenes. Apversdami ankstesnes teorijas aukštyn kojomis, mokslininkai priduria, kad ši nauja informacija taip pat nušviečia migracijos ir ligų sukėlėjų judėjimo klausimus.

Mokslininkai puoselėja dideles viltis, kad pažanga senovinės DNR (aDNR) sekos nustatymo srityje netrukus padės geriau suprasti ir gydyti dabartines ligas.

„Mūsų rezultatai padeda pagilinti žinias apie mūsų paveldimumą ir supratimą apie tam tikrų ligų vystymąsi, – teigia A. B. Nielsen. – Tai yra kažkas, kas ilgainiui gali būti naudinga – pavyzdžiui, medicininiuose tyrimuose“.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature“.

Parengta pagal „New Atlas“.