Dar viena Putino „istorijos pamoka“. Ar tiesa, kad Lenkija išprovokavo Hitlerį pradėti Antrąjį pasaulinį karą

Taip Putinas užsiminė apie neva Varšuvos kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo įžiebimo. „Focus“ apžvelgia prieškario metų peripetijas, siekiant kvalifikuotai atsakyti apie Lenkijos vaidmenį „pradėjus“ didžiausią XX amžiaus humanitarinę tragediją.

Tarpukario Lenkija arba Antroji Lenkijos Respublika buvo viena iš valstybių, „gimusių Versalyje“. Tai yra, ji buvo suformuota po Pirmojo pasaulinio karo ant nugalėtų Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos griuvėsių, taip pat Rusijos likučių, kuri pasitraukė iš karo dėl 1917 m. bolševikų perversmo.

Buvo planuota, kad žlugus nugalėtoms imperijoms etninėse ribose susiformuos nemažai nacionalinių valstybių. Tai turėjo būti atsakas į daugelio Europos tautų nacionalinius judėjimus, vykusius XIX amžiuje prieš imperijas, pavergusius daugybę Europos tautų, daugiausia slavų, tarp kurių buvo lenkai ir ukrainiečiai.

Kadangi Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo imperijos, toks žingsnis turėjo tapti vienu iš veiksnių, turėjusių apsaugoti žmoniją nuo naujo kruvino karo. Juk savarankiška tauta, gyvenanti savo arealo ribose – savo etninėse teritorijose, kur kalbama jos kalba, vystoma kultūra – neturėtų vykdyti agresijos prieš kitas tokias pat laisvas tautas. Priešingai nei imperijos, kurių prigimtis – pavergti vis naujas tautas.

Tačiau idilė neįvyko ir viskas iš pat pradžių klostėsi ne taip. Pirma, tik pralaimėjusios imperijos buvo subyrėjusios (Rusija, kaip jau minėta, pasitraukė iš karo po bolševikų perversmo, todėl jos istorija vyko kitame kontekste). Argumentas, kad nugalėtos valstybės buvo imperijos-užkariautojos ir Europos tautų pavergėjos, įtikino ne visus. Tai vėliau panaudojo Adolfas Hitleris, kvestionuodamas tuometinę Versalio pasaulio tvarką.

Pokario (ir, deja, kaip parodė istorija, tarpukario) pasaulio tvarką dar labiau diskreditavo nesąžiningas sienų padalijimas ir tai, kad ne visos pavergtos tautos gavo valstybingumą. Tarp aukų visų pirma buvo ukrainiečiai, kurių etninės teritorijos buvo padalintos tarp praktiškai naujų (nors ir mažų) Rumunijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos imperijų.

Antroji Lenkijos Respublika prisidėjo prie ukrainiečių ir baltarusių valstybingumo naikinimo, taip pat užgrobė dalį lietuvių etninės teritorijos kartu su sostine Vilniumi, tapusiu Lenkijos provincijos miestu. Šiuo atveju, dalis lenkų etninės teritorijos pateko į Čekoslovakiją (Cešyno Silezija), kuri savo marga populiacija ėmė priminti sunaikintą nykštukinę Habsburgų imperiją.

Tam tikru mastu tokią padėtį lėmė tai, kad per šimtus imperijų gyvavimo metų jų pavergtų tautų gyventojai persikėlė, todėl tam tikros tautybės žmonių realios kompaktiškos gyvenamosios vietos teritorija dažnai neatitiko tam tikros tautos istorinės gyvenamosios vietos.

Nuo XVI a. Ukrainos žemės buvo Lenkijos dalis, todėl XVIII a., įvykus pirmajam Abiejų Tautų Respublikos padalijimui, įvyko dviejų lygių okupacija – anksčiau užkariautų žemių užkariavimas. Prūsija, tuo metu gavusi šiaurinę Lenkiją, pradėjo masiškai perkelti savo žmones į naujas teritorijas. Taigi, 1918 metais istorinės Lenkijos Baltijos pakrantėje jau gyveno nemaža dalis vokiečių.

Galų gale Tautų Sąjunga, priešingai savo principams, Lenkijos okupuotas Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorijas pripažino Lenkijai, tačiau būtent istorinis Lenkijos miestas Gdanskas, vokiškai vadintas Dancigu gavo „laisvojo miesto“, t. y., tarptautinio administravimo mandato statusą. Pažymėtina, kad Tautų Sąjungos įpėdinė JT bandė atlikti panašų triuką su Jeruzale (perdavė ją tarptautinei administracijai) ir tai taip pat baigėsi karu.

Todėl dalis pietinės Baltijos jūros pakrantės vėl grįžo Lenkijai. Varšuva gavo priėjimą prie jūros, o nugalėjusi Vokietija gavo eksklavą Rytų Prūsijos pavidalu. Todėl naujosios senosios lenkų teritorijos pradėtos vadinti Dancigo koridoriumi.

20 metų prieš karą: miniatiūrinės imperijos, o ne nacionalinės valstybės

Taigi apibendrinkime. 3-ojo dešimtmečio viduryje Rytų Europos žemėlapis buvo gerokai perbraižytas. Tačiau pasaulis išvydo ne daugybę naujų nacionalinių valstybių savo istorinėse ir etnografinėse ribose, kurios turėjo tapti tolimesnės taikos garantu (niekam nereikės niekuo dalytis), o visumą naujų valstybių, kurios buvo panašesnės į miniatiūrines imperijas, o ne į naujas nacionalines valstybes.

O jų sienos visiškai neatitiko istorinių ir etnografinių realijų, nes susiformavo pagal karinių veiksmų sukeltas sąlygas. Paprasčiau tariant, kiekvienas gavo tiek, kiek galėjo laimėti.

Taigi lenkai, kurie Habsburgų imperijoje buvo prispausta tauta (patys Habsburgai taip nemanė), užkariavo dalį ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių etninių žemių.

Jie paėmė lygiai tiek, kiek galėjo laimėti. Karinis principas čia nebuvo lemiamas, o tiesiog vienintelis. Be to, šiaurėje Lenkija iš pralaimėjusių valstybių gavo jai XVIII a. priklausiusias teritorijas (iki jos užkariavimo, kurį įvykdė Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos, jos tai pavadino diplomatiniu žodžiu „padalijimas“).

Istorinis teisingumas buvo atkurtas. Tačiau per šimtą okupacijos metų Prūsija šias teritorijas apgyvendino savo žmonėmis. Todėl buitiniu lygmeniu ir etnografiniu požiūriu šios žemės jau buvo vokiškos. Šioje situacijoje tarptautinė bendruomenė priėmė „saliamonišką sprendimą“ Dancigui suteikusi Tautų Sąjungos mandatą.

Revanšistai „sutvarko sienas“

Panaši situacija susiklostė beveik visoje Rytų Europoje. Tai buvo neapdirbtas laukas nacių vyriausybei, kuri 1933 m. atėjo į valdžią Vokietijoje, turėdama tikslą sugriauti esamą pasaulio tvarką. Naujasis Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris tikrai turėjo vietos siautėti.

Pokario sienų padalijimas buvo toks prieštaringas ir nesistemingas, kad naciai turėjo pagrįstų argumentų prieš beveik kiekvieną jo aspektą. O baisiausia, kad visi aplinkui atrodo buvo praradę realybės jausmą ir savisaugos instinktą.

Taigi, kai Hitleris 1938 m. pradėjo skaldyti Čekoslovakiją, teisindamasis sudetų vokiečių teisių gynimu, tame dalyvavo ir Antroji Lenkijos Respublika. Ji taip pat įvedė kariuomenę į sudraskytos Čekoslovakijos teritoriją, prisijungdama etninių lenkų gyvenamas teritorijas – tą pačią Cešyno Sileziją, kurią 1919 m. prarado pralaimėjusi trumpą karą su Čekoslovakija. Tuo metu gobši Lenkijos vadovybė nė nenutuokė, kad pradėjo skaičiuoti savo valstybingumo pabaigą. Praėjus metams po šio „laimingo susijungimo“ Lenkijos valstybės nebeliko.

Tęsinys kitame puslapyje: