Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Būdami mažos medžiotojų-rinkėjų genties nariais, senovės žmonės turėdavo labai ribotas galimybes susirasti tinkamą partnerį – nes dauguma genties žmonių būdavo jūsų broliai ir seserys. Remiantis naujo genetinio tyrimo rezultatais, paskutiniai Europos akmens amžiaus medžiotojai šią problemą sprendė taip: bendravo su giminystės ryšiais nesusijusiais medžiotojais-rinkėjais, taip išvengdami kraujomaišos, bet ir nesusidurdami su augančia neolito žemdirbių populiacija. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Mokslininkai nustatė 10 skeletų, rastų žymiausiose akmens amžiaus vietovėse Hoediko, Tévieco salose ir Šapini (pranc. Champigny) Prancūzijoje, genomų seką. Pasak tyrimo autorių, šios senovės gyvenvietės garsėja „neįprastai gerai išlikusiais ir gausiais palaidojimais“. Kaulų kolageno datavimas radioaktyviąja anglimi patvirtino, kad visi skeletai yra maždaug 6700 metų senumo – taigi, jie laikotarpio, kai mezolitas užleido vietą neolitui, nes medžiotojų-rinkėjų grupes pakeitė žemdirbių bendruomenės. „Šios aplinkybės galėjo šias grupes įstumti į kampą ir dėl itin mažo populiacijos dydžio sukelti stiprų genetinį dreifą, nepalikdamos jokios alternatyvos kraujomaišai ir jos žalingoms pasekmėms“, – rašo tyrėjai. Šią niūrią perspektyvą sustiprina tai, kad visose trijose vietose yra bendrų kapų, kuriuose keli asmenys palaidoti vienas šalia kito. Tokia praktika buvo neįprasta šiam akmens amžiaus laikotarpiui ir anksčiau buvo interpretuojama kaip įrodymas, kad šie žmonės buvo kraujo giminaičiai. Tačiau tyrimo autorė dr. Amélie Vialet nurodo, kad „tyrimo rezultatai rodo, jog daugeliu atvejų net ir tame pačiame kape palaidotų moterų ir vaikų atveju, asmenys nebuvo susiję. Tai rodo, kad egzistavo stiprūs socialiniai ryšiai, neturintys nieko bendra su biologine giminyste, ir kad šie ryšiai išliko svarbūs net ir po mirties.“ Tuomet izotopų duomenys buvo panaudoti siekiant patvirtinti, kad kiekvienos vietovės gyventojai egzistavo kaip atskiros grupės. Pavyzdžiui, didesnis jūrinių baltymų kiekis Hoediko radimvietės kauluose rodo, kad šių asmenų pragyvenimo ir mitybos praktika skyrėsi nuo Tévieco ir Šapini gyventojų mitybos praktikos. Remdamiesi šiais izotopų duomenimis, tyrimo autoriai nustatė, kad kai kurios Hoediko gyvenvietės moterys užaugo maitinantis sausumos baltymais, o vėliau gyvenime perėjo prie labiau jūrinės mitybos. Tai leidžia manyti, kad moterys tarp skirtingų medžiotojų-rinkėjų grupių migravo, tikriausiai siekiant išvengti kraujomaišos. „Mūsų genominė analizė rodo, kad nors šias grupes sudarė nedaug individų, šiaip jau jie nebuvo artimai susiję“, – sako tyrimo autorė Luciana G. Simões. – Be to, nebuvo jokių kraujomaišos požymių.“ „Tačiau mes žinome, kad egzistavo atskiri socialiniai vienetai – su skirtingais mitybos įpročiais – ir išryškėja grupių modelis, kuris tikriausiai buvo strategijos, skirtos išvengti kraujomaišos, dalis“, – priduria ji. Anksčiau buvo iškelta prielaida, kad kai kurios šiose vietose palaidotos moterys iš tikrųjų užaugo žemdirbių gyvenvietėse, kur galėjo valgyti daugiau sausumos gyvūnų, o vėliau prisijungė prie medžiotojų-rinkėjų grupių. Tačiau remdamiesi genetine analize, tyrėjai patvirtino, kad „šios moterys [...] nėra neolito gyventojų palikuonės, nes jos priklauso genetinei [medžiotojų-rinkėjų] atmainai ir jose nėra neolitinės žemdirbystės pėdsakų“. „Taigi, priešingai ankstesnėms išvadoms, pagrįstoms stabiliųjų izotopų duomenimis iš tų pačių vietovių, vėlyvojo mezolito maitintojų bendruomenė keitėsi partneriais tik su kaimyninėmis medžiotojų-rinkėjų grupėmis, išskyrus neolitinius žemdirbius“, – rašo mokslininkai. Remdamiesi šiais rezultatais, tyrėjai gali pateikti tikslesnį paskutiniųjų medžiotojų-rinkėjų ir pirmųjų žemdirbių, apgyvendinusių Vakarų Europą, sąveikos vaizdą. Tiksliau, visa tai rodo, kad bet koks genų srautas, kuris galėjo vykti tarp šių dviejų grupių, buvo „vienakryptis ir atsirado dėl to, kad [medžiotojų-rinkėjų] protėviai prisijungė prie žemdirbių grupių, o ne atvirkščiai“. Tyrimas paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“. Parengta pagal „IFL Science“. |