Žiauriai kentėjo. Kokiomis ligomis sirgo senovės egiptiečiai?

Dėl sunkaus fizinio darbo senovės egiptiečiai dažnai sirgo kaulų ir sąnarių ligomis.

Dėl maisto trūkumo dažnai kildavo problemų, susijusių su vitaminų ir mineralų trūkumu. Pavyzdžiui, dėl to suprastėdavo žmonių oda arba jie dažnai būdavo pavargę.

Tuo pat metu senovės egiptiečiai taip pat kentėjo nuo jiems būdingų ligų. Šiuolaikiniame pasaulyje tokios ligos rečiau pasitaiko dėl pažangios medicinos ir geresnių gyvenimo sąlygų.

Apie tai, kuo sirgo senovės Egipto gyventojai, mokslininkai dažniausiai sužino tyrinėdami jų mumifikuotus kūnus. Apie tai neseniai pranešė mokslinio leidinio „IFL Science“ autoriai.

Nuo ko kentėjo senovės egiptiečiai?

Egipte yra uolėtas tarpeklis, vadinamas Karalių slėniu. Prieš tūkstančius metų čia buvo pastatyti faraonų kapai, kurių viduje archeologai rado mumifikuotus valdovų kūnus.

Jie ištyrė juos, ieškodami Plasmodium falciparum bakterijų, sukeliančių žmonėms maliariją, pėdsakų.

Šia infekcine liga žmonės užsikrečia įkandus infekuotiems uodams ir ji sukelia tokius simptomus kaip padidėjusi kūno temperatūra, šaltkrėtis, galvos skausmas, nuovargio jausmas ir pan.

Negydoma maliarija sukelia komplikacijas, kurios gali baigtis mirtimi.

Iš 16 mumijų, kurioms buvo atliktas maliarijos sukėlėjo tyrimas, keturių testų rezultatai buvo teigiami.

Pasak profesoriaus Pirso Mičelo (Piers Mitchell), jie ištyrė 221 mumiją dėl maliarijos ir ši liga buvo nustatyta 49 iš jų. Pasirodo, ši liga buvo labai paplitusi – galbūt ji lėmė didelį vaikų mirtingumą senovės Egipte.

Tai nestebina, nes Afrikoje maliarija vis dar labai paplitusi liga, kuria užsikrečiama per vabzdžių įkandimus.

Ligos, kurias perduoda katės

Daugelyje mumijų rasta toksoplazmozės pėdsakų. Senovės egiptiečių smegenyse gyveno parazitai, kuriuos perneša katės – skamba bauginančiai, tačiau jų turi ir daugelis šiuolaikinių žmonių.

Daugeliu atvejų jie nėra pavojingi, tačiau turi įtakos mūsų gyvenimui ir elgesiui.

Maždaug 10 proc. mumijų rasta Leishmania genties parazitų infekcijos požymių.

Jais žmonės užsikrečia įkandus smėlio musėms. Jų sukeliama visceralinė leišmaniozė pažeidžia vidaus organus, tokius kaip blužnis, kepenys ir kaulų čiulpai, sukelia karščiavimą ir anemiją.

Negydoma ši liga gali baigtis mirtimi.

Taip pat kai kuriose mumijose rasta parazitinių kirmėlių pėdsakų. Kai kurios iš jų pažeidė virškinimo organus, yra ir tokių, kurios įsiskverbė tiesiai į raumenų audinius.

Užsikrėtus parazitinėmis kirmėlėmis, žmonėms kyla virškinimo sistemos problemų: žmogų gali kamuoti pilvo skausmai, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas.

Kai kurie žmonės patiria stiprius dieglius arba diskomfortą pilvo srityje. Taip pat gali sutrikti virškinimas, dingti apetitas ir sumažėti svoris dėl netinkamo maistinių medžiagų įsisavinimo.

Senovės Egipto laikais šios problemos buvo akivaizdžiai pažįstamos visiems. Ir visa tai dėl to, kad daugelis maisto produktų buvo užteršti, be to, prastai iškepti.

Nors žmonės dažnai sirgo sunkiomis ligomis, medicina Senovės Egipte buvo gerai išvystyta, tačiau tik pagal to meto standartus.

Egiptiečiai turėjo žinių apie anatomiją ir įvairių kūno dalių funkcijas – šias žinias jie įgijo mumifikuodami mirusius žmones. Ligoms gydyti jie naudojo vaistinius augalus, o kartais net griebdavosi chirurginių operacijų.