Aptiktos 7000 metų senumo stovinčių akmenų ratų liekanos. Naudojo ne tik ritualams

Liepos 2 d. žurnale „Levant“ komanda pranešė, kad atlikus tyrimus iš oro Harrat 'Uwayrid – lavos lauke netoli AlUla miesto Saudo Arabijos šiaurės vakaruose – buvo aptiktos apie 345 tokios struktūros. Ratų skersmuo svyruoja nuo 4 iki 8 metrų, o jų centre yra bent vienas stačias akmuo.

Ratuose, kurių amžius siekia apie 7000 metų, išliko akmeninių sienų ir bent vienų durų liekanos. Jų stogai turėjo būti pagaminti iš akmens arba organinių medžiagų, rašo tyrėjų komanda.

Kasinėjimų metu archeologai aptiko daugybę akmeninių įrankių, pagamintų iš bazalto. Vien tik penkiuose stačiuosiuose ratuose rasta beveik 225 kg akmeninių įrankių ar nuolaužų. Archeologai taip pat rado avių, ožkų ir karvių kaulų liekanų.

Tarp radinių taip pat įvairios kriauklės, kurios visos atkeliavo iš Raudonosios jūros, esančios maždaug už 120 km į vakarus. Jūrų kriauklių buvimas „leidžia manyti, kad tuo pat metu vystėsi prekybos ir mainų tinklai, o kartu ir mobilumas“, rašo mokslininkai.

Jie taip pat pažymi, kad ratuose rasti artefaktai ir jų panašumas į senovinius namus, atkastus Jordanijoje, leidžia manyti, kad daugelis – jei ne visi – stačiųjų akmenų ratų taip pat buvo gyvenamieji statiniai.

Nors šiuolaikiniai žmonės tokius akmenų ratus kaip Stounhendžą kartais sieja su ritualine paskirtimi, svarbu paminėti, kad daugelis ankstyvųjų namų statinių taip pat buvo apskritimo formos.

„Visame pasaulyje ankstyvoji namų architektūra visada buvo apvali, o stačiakampiai namai atsirado tik vėlesniame neolite“, – sako Vakarų Australijos universiteto garbės mokslo darbuotoja ir pagrindinė straipsnio autorė Jane McMahon.

Kitoks kraštovaizdis

Maždaug prieš 7000 metų šiaurės Saudo Arabijos aplinka buvo daug drėgnesnė nei dabar – tačiau žemdirbystė dar nebuvo prasidėjusi.

„Nėra įrodymų, kad būtų buvusios auginamos domestifikuotos augalų rūšys, pavyzdžiui, kviečiai ir miežiai – tačiau greičiausiai buvo renkami laukiniai augalai ir galbūt manipuliuojama kraštovaizdžiu, siekiant padidinti laukinių rūšių tikimybę ir derlių“, – pasakoja mokslininkė.

Kai buvo naudojami šie sačiųjų akmenų ratai, buvo statomi ir kitos formos akmeniniai statiniai, šiandien vadinamas mustatilais (arabiškai tai reiškia stačiakampį). Kasinėjimai mustatiluose rodo, kad jie turėjo ritualinę paskirtį, kuri galėjo apimti ir galvijų aukojimą. Tai, kad mustatilai ir stačiųjų akmenų ratai buvo naudojami vienu metu, rodo, kad „tikėtina, jog šie du megalitinių statinių tipai yra vieno kultūrinio darinio aspektai“, rašo tyrėjų komanda.

Tyrime nedalyvavęs, bet daug dirbęs šiame regione Whitmano koledžo ir San Diego valstybinio universiteto (JAV) antropologijos profesorius emeritas Gary Rollefsonas, sako manantis, kad žmonės, kurie statė stačiųjų akmenų ratus ir mustatilus, yra kilę iš žmonių, gyvenusių Jordanijoje ir Sirijoje maždaug 500 metų anksčiau.

Jis teigia, kad stačiųjų akmenų ratų architektūra panaši į Jordanijoje rastų maždaug 500 metų ankstesnių statinių architektūrą, o Jordanijoje statinius statę žmonės taip pat ganė avis, ožkas ir galvijus. Migraciją galėjo paskatinti gyventojų skaičiaus didėjimas, kurį lėmė naujos medžioklės technologijos – pavyzdžiui, vadinamieji „aitvarai“ – akmeninės sienos, kuriomis laukiniai gyvūnai buvo nukreipiami į skerdimo zoną. Šie medžioklės pasiekimai smarkiai padidino maisto pasiūlą, o tai savo ruožtu paskatino žmonių populiacijos augimą Jordanijos ir Sirijos regione.

„Rytų Jordanijoje ir [dalyje] Sirijos jie buvo sukaupę didelę populiaciją“, – sako G. Rollefsonas – ir jiems reikėjo rasti naujų medžioklės plotų, todėl jie turėjo palaipsniui keltis į pietus, į dabartinės Saudo Arabijos teritoriją, rašo „Live Science“.