„Izoliacija, smurtas ir kraujomaiša.“ DNR tyrimas atskleidė niūrius dalykus apie viduramžių urvuose gyvenusius krikščionis

Tai yra viena iš kelių žinomų viduramžių urvų bendruomenių, gyvenusių Pirėnų pusiasalyje, kuris apima Portugaliją ir Ispaniją. Kodėl šios grupės pirmenybę teikė urvams, o ne įprastesniems kaimams, archeologai diskutuoja jau seniai. Nors gali kilti pagunda spėlioti apie eremitus ar religines grupes, įrodymų, patvirtinančių tokias teorijas, yra nedaug, teigia Stokholmo universiteto Archeologijos ir klasikinių studijų katedros molekulinės archeologijos mokslininkai Andersas Götherströmas ir Ricardo Rodriguezas Varela.

Mokslininkų tyrimas, paskelbtas žurnale „Science Advances“, nagrinėja šias galimybes, papildydamas tai, kas žinomas apie fizinius žmonių palaikus iš šios vietovės kapinyno, genetine analize. DNR tyrimas leido atskleisti šios bendruomenės protėvius, jų tarpusavio santykius ir juos kamavusias ligas.

Apibendrinta informacija atskleidžia giminysčių istorijas, retkarčiais pasitaikančius smurto protrūkius ir ligas. Viena iš galimybių yra ta, kad kai kurie iš pirmųjų kolonistų buvo karinės patirties turintys žmonės – nors neaišku, ar jie buvo profesionalūs kariai, ar ne.

Gyvenvietė egzistavo nuo VI a. vidurio iki XI a. Ankstyvieji viduramžiai buvo dinamiška ir audringa epocha daugelyje Europos dalių, įskaitant Pirėnų pusiasalį. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. Pirėnų pusiasalį ėmė valdyti iš Šiaurės Europos atvykę vestgotai.

Vestgotų karalystė žlugo 711 m., regioną užkariavus musulmonų kariuomenei, atvykusiai iš Šiaurės Afrikos. Po šio įvykio buvo įkurta teritorija, vadinama Al-Andalu, kuri savo didžiausios galybės laikais apėmė didžiąją dalį Pirėnų pusiasalio. Tačiau pusiasalio šiaurėje išliko krikščionių karalystės, kurios palaipsniui susigrąžino teritorijas.

Tai, kas žinoma apie šį laikotarpį šioje pasaulio dalyje, daugiausia susiję su to meto įvykiais didžiuosiuose Iberijos miestuose – tokiuose kaip Toledas, Granada ir Kordoba. Tai buvo prekybos, diplomatijos ir valdžios centrai.

Las Gobaso kaimo vietovėje galima susipažinti su gyvenimu, vykusiu atokiau nuo šių miestų centrų, rašo mokslininkai.

Las Gobaso kapinės, esančios Burgoso provincijoje šiaurės Ispanijoje, yra kapinės, kurios buvo nuolat naudojamos nuo VII iki XI amžiaus. Iš pradžių jos buvo sujungtos su bažnyčia, taip pat pastatyta urvų komplekse. Iki X a. gyventojai persikėlė į tipiškesnį kaimą, tačiau urvų bažnyčia ir kapinės buvo naudojamos iki XI a.

Archeologinių kasinėjimų metu kapinėse aptikti 41 žmogaus palaikai, ir 33 atvejais pavyko nustatyti lytį: identifikuota 22 vyrų ir 11 moterų. Iš maždaug 28 palaikų gauta pakankamai DNR tolesniems tyrimams, įvairiais genetiniais metodais.

Smūgiai kalaviju

Buvo nustatyta, kad gyventojai daugiausia buvo vietinių iberų kilmės, o genetinis šiaurės afrikiečių indėlis buvo labai nedidelis – nepaisant to, kad gyventojai gyveno netoli šiaurinio Al-Andalu pakraščio.

Tai atitinka istorinius duomenis, rodančius, kad Šiaurės Afrikos gyventojų genetinė įtaka šiaurinėje Iberijos dalyje viduramžiais buvo ribota. Nepaisant to, tam tikra migracija vyko – tai liudija keletas žmonių, po musulmonų užkariavimo turėjusių daugiau Šiaurės Afrikos protėvių.

Ant dviejų iš skeletų matyti smurto požymių, kurie tikriausiai atsirado dėl smūgių kalaviju į galvą. Du asmenys buvo genetiškai glaudžiai susiję. Nuostabu, kad vienas iš jų po kaukolę perskrodusio sužalojimo išgyveno. Tačiau šie skeletai yra iš laikotarpio prieš musulmonų užkariavimą, todėl jų sužalojimus sukėlė ne konfliktai Al-Andalu pasienyje.

Šiuo laikotarpiu buvo pastebėtas padidėjęs kraujomaišos lygis – maždaug 61 proc. mėginių buvo nustatyta kraujomaišos požymių (14 iš 23). Tai rodo, kad tuo metu gyventojai praktikavo endogamiją – tuokėsi tik bendruomenės viduje.

Kartu su kraujomaišos įrodymais matyti, kad keli iš pirmųjų vyrų buvo artimi giminaičiai – nes jų Y chromosomoje (genetinės medžiagos paketas, perduodamas iš tėvo sūnums) pastebimi tik palyginti nedideli skirtumai. Tai leidžia manyti, kad VII a. šioje vietovėje galėjo gyventi nedidelė patrilokalinė (kai poros apsigyvena vyro namuose ar bendruomenėje) grupė, kuri galėjo turėti karinės patirties.

Ankstyvojo Las Gobas gyvenvietės etapo metu taip pat aptikta keletas bakterijos Erysipelothrix rhusiopathiae, kuri žmonėms sukelia odos ligas, atvejų. Dar įdomiau, kad ši bakterija dažnai aptinkama naminiuose gyvūnuose.

Raupų šaltinis

Šios bakterijos, kuri dažniausiai aptinkama kiaulėse, buvimas rodo, kad šių gyvulių laikymas buvo svarbi bendruomenės gyvenimo būdo dalis. Be to, vienas iš žmonių, užsikrėtusių E. rhusiopathiae, taip pat buvo užsikrėtęs Yersinia enterocolitica – bakterija, kuria žmonės užsikrečia per užkrėstą mėsą arba nešvarų vandenį.

Endogamija išliko stipriu bruožu per visą gyventojų istoriją – net ir tada, kai X a. bendruomenė iš būstų urvuose perėjo į tipiškesnes kaimo gyvenvietes. Šiame vėlesniame etape X a. individo organizme aptikta variolos viruso, sukeliančio raupus, DNR.

Kai kurie tyrėjai teigia, kad raupai, kurių mirtingumas yra didelis (30 proc. be vakcinacijos), į Iberiją pateko per musulmonų užkariavimą. Tačiau Las Gobas raupų atmaina panaši į tuo pačiu laikotarpiu Skandinavijoje, Rusijoje ir Vokietijoje rastas raupų atmainas. Todėl atrodo, kad bent vienas pandemijos kelias buvo iš rytų.

Didėjantis mobilumas, kurio pavyzdys – IX-X a. didėjanti šiaurinio Santjago de Kompostelos miesto svarba krikščionių piligrimystėje, galbūt net padėjo plisti virusui. Visais šiais atžvilgiais Las Gobas išsiskiria kaip unikali vietovė, apimanti neramų ankstyvųjų viduramžių laikotarpį Pirėnų pusiasalyje.

Visa tai rodo bendruomenę, pasižymėjusią izoliacija, smurtu ir pamaldumu. Pradžioje urvuose gyvenusi grupė virto tipišku kaimo gyvenviete, kuri susidūrė su nemažai ligų. Todėl ši vietovė suteikia retą ir išsamų galimybę susipažinti su žmonių, kurių istorijas dažnai užgožia didžiųjų miestų ir jų elito istorija, gyvenimu, rašo mokslininkai.

Parengta pagal „The Conversation“.