Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

„Tyrimo rezultatai yra fantastiški.“ Kunigaikščių kapai atskleidė įtakingą moterų vaidmenį senovės Europoje

2024-10-03 (0) Rekomenduoja   (2) Perskaitymai (165)
    Share

Ši kultūra valdžią perduodavo per moteriškąją liniją.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tai tikriausiai buvo du didžiausi vyrai, kokie tik kada nors buvo gimę šioje bendruomenėje. Kai jie apie 510 m. pr. m. e., mirė jų ūgis siekė beveik du metrus ir jie buvo palaidoti už 10 kilometrų vienas nuo kito dviejuose puikiuose kapuose – apsupti paauksuotais geriamaisiais ragais, turtingais audiniais ir aukso, gintaro bei dramblio kaulo dirbiniais. Vyrai turėjo būti buvo ankstyvųjų keltų, priklausiusių grupei, klestėjusiai į šiaurę nuo Alpių 700–400 m. pr. m. e, garsenybės.

Tačiau net ir šis radinys yra dar ne pats nuostabiausias dalykas.

Jų skeletų genetinių tyrimų rezultatai – kartu su daugiau nei dviem dešimtimis kitų regione rastų palaikų rinkinių – rodo, kad ši kultūra valdžią perduodavo per moteriškąją liniją. Priešingai nei daugumoje bendruomenių, šių ankstyvųjų keltų – įskaitant du aukštus kunigaikščius – statusą lėmė jų motinų statusas, žurnale „Nature Human Behaviour“ rašo mokslininkai.

„Tyrimo rezultatai yra fantastiški“, – sako Miuncheno LMU priešistorės archeologė Carola Metzner-Nebelsick, nedalyvavusi tyrime. „Mūsų laikais matriliniškumas yra toks retas reiškinys, – priduria Leibnico archeologijos centro archeologė Ursula Brosseder, taip pat nedalyvavusi tyrime. – Žavinga tai matyti praeityje.“

Šių dviejų vyrų kapai, esantys Štutgarto (Vokietija) apylinkėse, ir daugelis šimtų kitų pilkapių, priskiriamų Halštato kultūrai, atspindi visuomenės elitą, kuris galbūt pelnėsi iš naujai sukurtos geležies technologijos, skirtos įrankiams ir ginklams gaminti.

Halštato kultūros žmonės turėjo turto ir ryšių, kad galėtų importuoti gintarą iš Baltijos jūros regiono, alavą iš Britų salų, auksą ir dramblio kaulą iš Viduržemio jūros regiono. Jų gyvenvietės, apjuostos sienomis, savo dydžiu ir sudėtingumu prilygo šiuolaikiniams Italijos ir Graikijos miestams. Jų elito piliakalniai buvo iki 100 metrų skersmens ir daugiau kaip 6 metrų aukščio – tai buvo ryškūs jų gyvenviečių kraštovaizdžio bruožai.

 

Tačiau kaip šie ankstyvieji keltai rinkosi savo vadus, ilgai buvo paslaptis. Tyrėjai diskutavo, ar po galingais pilkapiais besiilsintys vyrai ir moterys (o kartais ir vaikai) paveldėdavo valdžią – ar ją užsitarnaudavo per gyvenimą, ar būdavo pripažįstami kaip religinės figūros.

„Galėjome diskutuoti ir ginčytis dešimtmečius, bet neturėjome jokios galimybės tiksliai žinoti“, – sako Badeno-Viurtembergo istorinės apsaugos biuro archeologas, vienas iš naujojo tyrimo autorių Dirkas Krausse.

Nauji įrodymai gauti iš dviejų turtingų kapų, vadinamų Eberdingenu-Hochdorfu ir Aspergu-Grafenbuhlu. Kiekviename iš jų buvo rastas centrinis palaidojimas, apsuptas daugiau nei tuzinu mažesnių. Kiekvieno iš centre palaidotų vyrų kaulai buvo tvirti, liudijantys apie stambų, raumeningą kūno sudėjimą – ir jie buvo palaidoti su daugybe puikių įkapių.

Tyrėjai išgavo branduolio DNR ir nustatė, kad vyrai buvo antrojo laipsnio giminaičiai, greičiausiai susiję motinystės ryšiais. Tai gali reikšti, kad jie buvo senelis ir anūkas, dėdė ir sūnėnas ar net pirmos eilės pusbroliai. „Vien genetika mums nieko nepasako, – sako tyrimo bendraautorius, Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto genetikas Stephanas Schiffelsas.

 

Norėdami įminti mįslę, mokslininkai atkreipė dėmesį į medines vyrų kapų sienas ir turtingai įrengtas kapavietes. Anksčiau archeologai, remdamiesi medienos rievėmis, tiksliai nustatė palaidojimų datą ir ištyrė kaulus, kad nustatytų, kokio amžiaus būdami vyrai mirė. Tai suteikė komandai kontekstą genetiniams duomenims ir parodė, kad vyrai gimė maždaug 50 metų skirtumu. Cheminiai pėdsakai kauluose taip pat leido manyti, kad abu vyrai užaugo tame pačiame regione.

Tyrėjai padarė išvadą, kad Eberdingeno-Hochdorfo vyro sesuo greičiausiai buvo Aspergo-Grafenbulio vyro motina – toks susitarimas vadinamas matrilinijiniu avunkuliarumu. Kitame regiono pilkapyne moteris buvo palaidota centriniame kape, o tame pačiame pilkapyne buvo palaidotas jaunas vyras su panašiais mitochondrinės DNR žymenimis – tai taip pat rodo ryšį pagal motinystės liniją. „Tai tikrai šaunu“, – sako S. Schiffelsas.

 

Pasak C. Metzner-Nebelsick, radinys sutampa su kitų kultūrų paliktais rašytiniais dokumentais. I a. pr. m. e. romėnų rašytojas Titas Livijus rašė, kad keltų karalius perdavė valdovo mantiją savo sesers sūnums.

„Galbūt statusas ir rangas paskirstytas per moteriškąją liniją, – sako U. Brosseder.

Tyrimo autoriai spėja, kad ši sistema galėjo atspindėti susirūpinimą dėl vaiko kilmės, kaip ir tais atvejais, kai tėvai įtaria neištikimybę. „Negali būti tikras, kad tavo žmonos vaikai yra tavo – bet visada gali būti tikras, kad tavo sesers vaikai yra susiję su tavimi“, – sako D. Krausse.

Nesantuokines sąjungas tyrinėjantis KU Leuveno universiteto (Belgija) genetikas Maartenas Larmuseau prieštarauja, kad to jau per daug. Jis pastebi, kad matrilinijinis avunkuliarumas žinomas iš kelių etnografinių ir istorinių pavyzdžių – pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos irokėzų – ir dažnai nesusijęs su moterų ištikimybe. Tai galėjo būti tiesiog kitoks mąstymo apie kilmę būdas.

C. Metzner-Nebelsick sako, kad akivaizdu, jog Halštato elitą siejo ne tik biologinė giminystė. Turtingus centrinius kapus supo nesusiję asmenys, įskaitant moteris, palaidotas su ne savo vaikais. Gali būti, kad epochos elitas siuntė savo vaikus globoti kaimynams. Ji sako, kad suaugę jie galėjo būti palaidoti kartu su savo globėjų šeima.

 

„Šie santykiai yra ne tik biologinės šeimos, bet ir politinių aljansų dalis“, – siūlo versiją mokslininkė.

Viena aišku: dar daug ką reikia sužinoti. Masyvūs pilkapiai – kai kurie iš jų yra daugiau nei 100 metrų skersmens – talpina dar dešimtis asmenų. U. Brosseder mano, kad paėmus mėginius iš viso pilkapio, būtų galima gauti daugiau informacijos, nei atrinkus pavyzdžius iš viso regiono.

„Trisdešimt vienas individas yra labai selektyvus, mažas ir savavališkas pasirinkimas, – sako ji. – Džiaugiuosi, kad genetika atskleidžia visuomenės detales. Bet kaip archeologė turiu papildomų duomenų pageidavimų sąrašą.“

Parengta pagal Sicence.org.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(2)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
75(0)
63(1)
58(0)
53(0)
51(0)
44(0)
42(1)
42(0)
40(0)
37(0)
Savaitės
192(0)
189(0)
186(0)
184(0)
176(0)
Mėnesio
302(3)
291(6)
290(0)
289(2)
288(1)