12 tūkst. metų senumo akmenukai gali būti pirmoji rato technologijų apraiška pasaulyje

Maždaug 100 verpsčių svarelių – tai akmenukai su skylutėmis, į kurias galima įkišti lazdelę, kad būtų lengviau verpti tekstilės gaminius iš linų ar vilnos, teigiama šią savaitę žurnale „PLOS One“ paskelbtame tyrime.

„Ši verpsčių svarelių kolekcija būtų labai ankstyvas pavyzdys, kai žmonės išnaudojo sukimąsi rato formos įrankiu, – rašoma archeologų pareiškime. – Jie galėjo paruošti dirvą vėlesnėms rotacinėms technologijoms – pavyzdžiui, puodžiaus ratui ir vežimo ratui, kurios buvo gyvybiškai svarbios ankstyvųjų žmonių civilizacijų vystymuisi.“

„Nors perforuoti akmenukai dažniausiai išliko natūralios nemodifikuotos formos, pagal formą ir funkciją jie primena ratus: apvalus objektas su skyle centre, sujungtas su besisukančia ašimi“, – teigia straipsnio bendraautorė ir Jeruzalės Hebrajų universiteto Archeologijos instituto magistrantė Talia Yashuv.

Akmenukų tyrimai

Archeologai sutaria, kad ratas buvo išrastas maždaug prieš 6000 metų, nors tiksli jo kilmė nežinoma. Siekdami išsiaiškinti, ar akmenukai buvo ankstyvosios „sukimosi technologijos“, T. Yashuv ir tyrimo bendraautorė, Archeologijos instituto priešistorinės archeologijos profesorė Leore Grosman išanalizavo daugiau kaip 100 skylėtų kalkakmenio akmenukų, kurie svėrė nuo nuo 1 iki 34 gramų.

Akmenukai buvo rasti ankstesnių kasinėjimų metu vietovėje, kurią archeologai vadina Nahal Ein Gev II. Ji yra Izraelio šiaurėje, maždaug už 2 km į rytus nuo Galilėjos jūros.

Radimvietė datuojama maždaug 12 000 metų – t. y. dar prieš tai, kai regiono gyventojai ėmė verstis žemdirbyste plačiu mastu.

Komanda naudojo 3D skenavimo technologiją ir sukūrė išsamius virtualius akmenukų modelius. Tai leido analizuoti akmenėlius taip detaliai, kaip žmogaus akis to padaryti negali. Jie nustatė, kad daugumos akmenukų centruose išgręžtos skylutės.

Komanda išnagrinėjo kelias galimas akmenukų panaudojimo galimybes. Pavyzdžiui, jie svarstė, ar akmenukai galėjo būti karoliukai.

Tačiau karoliukai dažnai išraižomi tikslių formų, paprastai būna lengvi ir paprastai neviršija 2 gramų, todėl toks akmenukų panaudojimas mažai tikėtinas, teigia komanda. Taip pat mažai tikėtina, kad akmenukai buvo žvejybos svareliai – nes nėra kitų tokio ankstyvo laikotarpio žvejybos svarelių pavyzdžių, nustatė tyrėjai. Jie taip pat pažymėjo, kad ankstyvieji žvejybiniai svareliai paprastai būdavo didesni ir pagaminti iš sunkesnės medžiagos nei kalkakmenis.

Siekdama išsiaiškinti, ar akmenukai galėjo būti verpsčių svareliai, komanda, naudodama 3D skenavimo duomenis, sukūrė tikslias akmenukų kopijas ir paprašė tradicinių amatų ekspertės Yonit Krystal jas panaudoti tekstilės dirbiniams verpti. Pasipraktikavusi Y. Crystal sugebėjo efektyviai verpti tekstilės gaminius – ir dar nustatė, kad su linais dirbti lengviau nei su vilna.

Komanda padarė išvadą, kad dauguma akmenukų greičiausiai buvo naudojami kaip verpsčių svareliai – ankstyvoji rato ir ašies technologija.

Komandos išvados yra svarbios, sako archeologas Alexas Joffe'as, daug dirbęs su priešistorine regiono archeologija ir einantis Artimųjų Rytų ir Afrikos studijų asociacijos strateginių reikalų direktoriaus pareigas.

„Eksperimentų rezultatai iš tiesų leidžia manyti, kad perforuoti akmenys buvo naudojami kaip verpsčių svareliai, – teigia jis. – Tikėtina, kad linai buvo verpiami nedideliais kiekiais, kad juos būtų galima naudoti kitose naujose technologijose, pavyzdžiui, maišuose ir meškerėse, t. y. naujiems saugojimo ir pragyvenimo būdams“.

Jei verpstės buvo naudojamos naujiems saugojimo būdams kurti, tuomet „technologinės pasekmės gali būti dar didesnės, nei mano autoriai“, svarsto A. Joffe’as. Čikagos universiteto archeologijos profesorius Yorke'as Rowanas taip pat giria šį tyrimą.

„Manau, kad tai puiki analizė, išsami ir įtikinama, – sako jis. – Kadangi tai tokie ankstyvi duomenys, manau, kad vertinimas, jog tai yra kritinis lūžio taškas [technologiniuose pasiekimuose], yra pagrįstas“.

Tačiau priešistorinių tekstilės dirbinių tyrinėtoja Carole Cheval, dirbanti archeologinėje laboratorijoje Kultūros ir aplinkos, priešistorės, senovės ir viduramžių (CEPAM) laboratorijoje Prancūzijoje, pažymėjo, kad šis radinys nėra seniausias į ratą panašios technologijos įrodymas.

Anot jos, „šiame straipsnyje pateikti objektai gali būti verpsčių svareliai. Bet iš tiesų hipotezė nėra originali, yra paskelbta ir kitų panašių objektų, kai kurių senesnių“.

Parengta pagal „Live Science“.