„Japonija galėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą.“ 5 variantai, pagal kuriuos tai įmanoma (Video)

Neklausyti Jamamoto

Jei strateginiu lygmeniu admirolas Jamamoto davė išmintingų patarimų, tai operatyviniu lygiu jie buvo abejotini.

Jo sprendimas dėl paslėpto JAV materialinio pranašumo problemos buvo smogti tam, ką laivyno ekspertai laikė priešo jėgos centru – priešo karo laivyną. Dešimtmečius Japonijos karinio jūrų laivyno planuotojai planavo vykdyti „perėmimo operacijas“, kad sulėtintų ir susilpnintų JAV Ramiojo vandenyno laivyną, jam judant į vakarus, tikriausiai siekdami padėti Filipinų saloms.

Kai atokiose salose dislokuoti lėktuvai ir povandeniniai laivai sumažins Ramiojo vandenyno laivyną, Japonijos laivynas turės pradėti lemiamą mūšį.

Tačiau Jamamoto įtikino laivyno vadus nutraukti perėmimo operacijas ir netikėtai surengti ataką prieš Parl Harborą.

Tačiau iš tikrųjų Havajuose dislokuota mūšio linija nebuvo Amerikos karinio jūrų laivyno branduolys. Tai buvo laivynas, gimęs pagal „Dviejų vandenynų aktą“. Todėl geriausia, ką galėjo pasiekti Jamamoto, buvo atidėti amerikiečių kontrpuolimą iki 1943 m. Galbūt Tokijui būtų buvę geriau laikytis tarpukario plano, kuris būtų padidinęs JAV išlaidas, pratęsus konfliktą ir galbūt susilpninus JAV ryžtą.

Susikoncentruoti, o ne švaistyti išteklius

Kaip Japonijos pareigūnai tiesiog negalėjo apsiriboti vienu karu vienu metu, jie tiesiog negalėjo apriboti aktyvių operacijų ir karo teatrų skaičiaus.

Pažvelkite į Japonijos veiksmus 1942 m. Japonijos pajėgos smogė Indijos vandenyne ir užpuolė JK Rytų laivyną prie Ceilono (dabartinė Šri Lanka).

Japonai manė, kad Midvėjaus mūšyje būtina sustiprinti šiaurinį flangą, užpuolant atokias Aleutų salas. Jie išplėtė išorinį imperijos gynybos perimetrą ir ėmėsi ginti didžiulį naują vandens plotą, atidarydami antrąjį karo teatrą Saliamono Salose, bergždžiai bandydami atkirsti jūros kelius, jungiančius Šiaurės Ameriką su Australija.

Silpnas kovotojas, prieš pradėdamas naujus nuotykius, turi savęs paklausti, ar tokia didelė nauda iš antrinių kampanijų ir kuo rizikuoja svarbiausiuose karo teatruose. Japonija, turinti mažiau išteklių, dėl savo strateginio nedrausmingumo padidino savo išlaidas labiau nei JAV.

Vykdyti neribotą povandeninį karą

Nepaaiškinama, kodėl Japonijos imperatoriškasis karinis jūrų laivynas nepadarė to, ką JAV Ramiojo vandenyno laivynas pradėjo daryti, kol JAV laivai vis dar degė Perl Harbore: panaudojo savo povandenines pajėgas, kad nuskandintų bet kurį karinį ar prekybinį laivą, plaukiojantį su priešo vėliava.

Iki 1945 m. amerikiečių povandeniniai laivai išardė salos imperiją, nutraukdami laivybos kelius, jungiančius jos dalis.

Japonijos povandeniniai laivai jokiu būdu nebuvo prastesni už JAV karinio jūrų laivyno povandeninį laivyną. Japonijos karinio jūrų laivyno vadai turėjo pažvelgti į žemėlapį, suprasti, kad JAV karinis jūrų laivynas turi kirsti tūkstančius kilometrų vandenyno, kad pasiektų vakarinę Ramiojo vandenyno dalį.

Japonų vadai turėjo nurodyti povandeninių laivų kapitonams paversti Ramiojo vandenyno jūrų kelius draudžiama JAV laivybos zona. Sunku įsivaizduoti paprastesnę ir ekonomiškesnę schemą, pagal kurią Japonijos laivynas galėtų nugalėti savo priešą.

Apie autorių

Jamesas Holmesas vadovauja Karinio jūrų laivyno strategijos departamentui, yra Karinio jūrų laivyno koledžo ir Džordžijos universiteto Viešųjų ir tarptautinių reikalų mokyklos fakulteto narys. Buvęs JAV karinio jūrų laivyno antvandeninio karo karininkas, jis buvo paskutinis ginkluotės karininkas istorijoje.