„Japonija galėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą.“ 5 variantai, pagal kuriuos tai įmanoma (Video)

Antrajame pasauliniame kare Japonija susidūrė su JAV nelygioje kovoje dėl Amerikos pramoninio ir karinio pranašumo. Tačiau net ir tokioje situacijoje Japonija galėjo pagerinti savo galimybes laimėti, laikydamasi strategiškesnio požiūrio.

Pateikiame Karinio jūrų laivyno koledžo strategijos katedros vedėjo Jameso Holmeso straipsnį apie Japonijos galimybes nepralaimėti Antrojo pasaulinio karo.

Japonija, apsiribodama vienu operacijų teatru, vadovaudamasi admirolo Jamamoto patarimu, sutelkdama išteklius, o ne paskirstydama juos keliuose frontuose ir be apribojimų naudodama povandeninius laivus, būtų padidinusi JAV išlaidas ir užtęsusi konfliktą.

Tokios priemonės galėjo priversti JAV pradėti taikos derybas, tačiau Japonijos vadovybė nesugebėjo panaudoti šios taktikos, o tai lėmė jos galutinį pralaimėjimą, nepaisant šios šalies atsparumo ir taktinių pranašumų.

Penki strateginiai žingsniai, kuriuos Japonija galėjo padaryti, kad laimėtų Antrąjį pasaulinį karą

Pažvelkime į tiesai į akis. Imperatoriškoji Japonija praktiškai neturėjo jokių šansų nugalėti JAV.

Atsakymas yra ryžtas ir ištekliai. Kol amerikiečiai neprarasdavo kantrybės ir reikalaudavo iš savo lyderių pasiekti visišką pergalę, Vašingtonas turėjo mandatą milžinišką šalies pramoninį potencialą paversti praktiškai neįveikiama laivų, lėktuvų ir ginklų armada. Toks materialinis pranašumas buvo tiesiog neįveikiamas Japonijai – salų valstybei, kurios ekonomika sudarė dešimtadalį JAV ekonomikos.

Kiekis turi savo kokybę. Jokia valios jėga ar kovinis virtuoziškumas negali kompensuoti per didelio skaičių skirtumo. Tokijas susidūrė su šia problema po Perl Harboro atakos.

Todėl Japonija niekada negalėjo nugalėti JAV karinių jūrų pajėgų Ramiajame vandenyne ir primesti Vašingtonui savo sąlygų.

Tačiau tai nereiškia, kad ji negalėjo laimėti Antrojo pasaulinio karo. Skamba prieštaringai, tiesa? Tačiau silpnieji kartais laimi.

Kaip pažymėjo Prūsijos strateginis teoretikas Carlas von Clausewitzas, istorija žino daugybę pavyzdžių, kai silpnieji laimi. Iš tiesų, Clausewitzas atkreipia dėmesį į tai, kad kartais prasminga pirmam į mūšį patekti mažesniam priešininkui. Jei jos vadovybė jėgą laiko vienintele priemone, o tendencijos atrodo nepalankios, kitaip tariant, jei viskas klostosi tik į gera, tai kodėl gi taip nepasielgus?

Pasak didžiojo Clausewitzo, yra trys pagrindiniai būdai laimėti karą.

Pirma, galite nugalėti priešo ginkluotąsias pajėgas ir padiktuoti jam bet kokias sąlygas.

Antrasis – reikalauti iš priešo sumokėti didesnę kainą, nei jis yra pasirengęs mokėti, kad pasiektų savo tikslus. Nuo to, ką kariaujantis asmuo teikia savo politiniams tikslams, priklauso, kiek išteklių ir kiek laiko jis nori išleisti jiems pasiekti. Veiksmų, verčiančių priešą prarasti daugiau gyvybių, ginklų ar vertingų išteklių, ėmimasis yra vienas iš būdų pakelti kainą, kaip ir pratęsti konfrontaciją, kad už ją būtų sumokėta didesnė kaina.

Ir trečia, galite jį sugėdinti įtikinėdami, kad vargu ar jam pavyks pasiekti savo karinius tikslus.

Nusivylęs priešininkas arba tas, kuris vengia karinių išlaidų, yra paklusnus priešas. Jis sudaro pelningiausią sandorį, kad išbristų iš sunkios padėties.

Jei karinis triumfas Tokijui buvo nepasiekiamas, Ramiajame vandenyne liko dvi paskutinės galimybės. Japonijos vadovybė galėjo sutaupyti išteklių, sumažindama priešingų pusių pajėgų skirtumus. Dėl jų konfliktas Amerikai galėjo būti brangesnis, skausmingesnis ir užsitęsęs, o tai pakenktų jos sprendimui tęsti karą.

Arba, priešingai, japonai niekaip negalėjo pakurstyti amerikiečių pykčio, kad nepradėtų totalinio karo. Atsisakę pulti Havajus, jie galėjo susilpninti priešo ryžtą, o gal iš viso jį patraukti iš žaidimo.

Galiausiai joks veiksmas – jokia gudrybė ar galingas smūgis – nebūtų atvedęs į pergalę prieš JAV. Atvirkščiai, Japonijos vadai turėjo galvoti ir veikti mažiau taktiškai ir strategiškai. Taigi jie padidintų Japonijos galimybes.

Tai atveda mus prie „Penkių būdų, kaip Japonija galėtų laimėti“. Išvardyti punktai toli gražu nepaneigia vienas kito. Japonijos vadovybė padidintų savo šansus, jei imtųsi visų jų. Ir, žinoma, norint imtis kai kurių iš šių priemonių, vadovybė pareikalautų antgamtinio numatymo.

Numatymas yra dorybė, kurios labai trūksta svyruojančiam Japonijos imperatoriui ir kariuomenės vadams. Diskusijų tema, ar buvo galima pasikliauti apdairumu jų veiksmuose. Taigi, pradėkime!

Kovok po vieną karą vienu metu

Atgrasyti priešus yra būtina sąlyga net ir stipriausiems kovotojams. Mažos valstybės, turinčios didelių ambicijų, turi vengti karo su visais iš eilės.

Įvesti karo drausmę buvo ypač sunku Japonijai, kurios politinė sistema, deja, kaip ir imperatoriškoji Vokietija (per Pirmąjį pasaulinį karą), buvo padalinta į Japonijos imperatoriškąją armiją ir karinį jūrų laivyną, be jokios prasmingos civilinės politinės priežiūros.

Nesant stipraus imperatoriaus, kariuomenė ir karinis jūrų laivynas galėjo leistis į abipusią priešpriešą, kovodami dėl įtakos ir prestižo. Kariuomenė kreipė dėmesį į žemyninę Aziją, kur buvo suplanuota sausumos kampanija Mandžiūrijoje, o vėliau ir pačioje Kinijoje.

Laivynas primygtinai reikalavo karinio jūrų laivyno kampanijos, skirtos išgauti išteklius Pietryčių Azijoje.

Pasidavusi šiems priešingiems siekiams 1931–1941 m., Japonija veiksmingai savo noru apsupo save priešais – įsiveržė į Mandžiūriją ir Kiniją, vėliau užpuolė Europos imperinių galių kolonijas Pietryčių Azijoje ir galiausiai smogė Perl Harborui.

Bet kuris nors šiek tiek patirties turintis taktikas jums pasakys, kad 360 laipsnių grėsmės ašis su priešais iš visų pusių veda į pavojingas situacijas.

Klausyti Jamamoto

Admirolas Isoroku Jamamoto tariamai perspėjo savo vadus, kad Japonija turi iškovoti greitą, lemiamą pergalę, kad nepažadintų Amerikos „miegančio milžino“ su mirtinomis pasekmėmis Japonijai.

Jamamoto prognozavo, kad Japonija šešis mėnesius – geriausiu atveju metus – galėtų elgtis kaip nori, kol Jungtinės Valstijos sutelks visas savo pajėgas kovai.

Per tą laiką Japonija turėjo šokiruoti Amerikos visuomenę kompromisine taika – iš esmės Ramiojo vandenyno padalijimu – ir tuo pat metu sustiprinti salų gynybos perimetrą, supantį Japonijos užkariautas teritorijas Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.

O jei pastangos nebūtų sėkmingos? Amerikos pramonė pradėtų masiškai gaminti ginklus, o nauji laivai, pastatyti pagal 1940 m. Dviejų vandenynų aktą, pradėtų atvykti į karo teatrą – iš esmės antrasis sustiprintas JAV laivynas.

Pusiausvyra pasikeistų negrįžtamai. Trumpai tariant, Jamamoto įspėjo karo vadus ne „rašyti scenarijus“ pasitikėdamas, kad priešas padarys būtent tai, ką jie numato. Admirolas kai ką žinojo apie JAV ir suprato Amerikos polinkį elgtis priešingai nei tikimasi.

Tęsinys kitame puslapyje: