„Dabar turime įrodymų. 12 tūkst. metų draugystė su žmogumi.“ Mokslininkai rado netikėtų įrodymų

Dabar naujas tyrimas, vadovaujamas vieno Arizonos universiteto mokslininko, vienu žingsniu priartino prie atsakymo, kaip Amerikos čiabuviai palaikė ryšį su vilkais ir ankstyvaisiais šunimis, rašo Arizonos universiteto naujienų svetainė new.arizona.edu.

Studija, kuri buvo paskelbta žurnale „Science Advances“ ir yra grindžiama Aliaskoje rastomis archeologinėmis liekanomis, nustatė, kad glaudūs žmonių ir dabartinių šunų protėvių santykiai pradėjo megztis jau prieš 12 tūkst. metų, t. y. maždaug 2 tūkst. metų anksčiau, nei prieš tai buvo užfiksuota Amerikos žemyne.

„Dabar turime įrodymų, jog kanidai ir žmonės glaudžius ryšius Amerikos žemyne pradėjo palaikyti anksčiau, nei žinojome“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius, Socialinių ir elgsenos mokslų koledžo Antropologijos mokyklos docentas Francois Lanoe.

„Tokiems žmonėms kaip aš, kurie domisi žmonių apsigyvenimu Amerikoje, labai įdomu žinoti, ar pirmieji amerikiečiai atvyko su šunimis, – pridūrė F. Lanoe. – Kol šių gyvūnų nerandame archeologinėse vietovėse, galime apie tai tik spėlioti, bet tai įrodyti būna sudėtinga. Taigi, tai yra reikšmingas indėlis.“

F. Lanoe ir jo kolegos 2018 metais Aliaskos archeologinėje vietovėje, pavadinimu Swan Pointas, esančioje maždaug už 112 km į pietryčius nuo Ferbankso, atkasė suaugusio šuns blauzdikaulį. Datavimas radioaktyviosios anglies metodu parodė, kad šis šuo gyveno maždaug prieš 12 tūkst. metų, kai artinosi ledynmečio pabaiga.

Per kitus šių tyrinėtojų kasinėjimus netoliese esančioje Hollembaek Hillo vietovėje, į pietus nuo Delta Džankšeno, 2023 metų birželį buvo aptiktas 8 100 metų senumo šuns žandikaulis, turėjęs galimo prijaukinimo požymių.

Neginčijamas įrodymas? Lašišų baltymai

Atlikus abiejų kaulų chemines analizes paaiškėjo, kad juose buvo daug lašišos baltymų, o tai reiškė, kad jie reguliariai ėdė žuvį. Vietiniams to laikmečio šunų genties atstovams tai buvo neįprasta, nes jie medžiojo beveik vien sausumos gyvūnus. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas, kodėl gyvūno racione atsirado lašiša? Priklausomybė nuo žmogaus.

„Tai neginčijamas įrodymas, nes laukinėje gamtoje jie tikrai nesivaiko lašišų“, – sakė tyrimo bendraautorius, Aliaskos Ferbankso universiteto archeologas Benas Potteris.

Mokslininkai įsitikinę, kad Swan Pointo šuo padeda nustatyti ankstyviausiai žinomą žmogaus ir šunų ryšį Amerikoje. Tačiau dar anksti teigti, kad šis radinys reiškia ankstyviausiai prijaukintą šunį Amerikos žemyne.

Šis tyrimas yra vertingas, nes jis „kelia egzistencinį klausimą: „Kas yra šuo?“, teigė B. Potteris.

Swan Pointo ir Hollembaek Hillo radiniai gali būti per seni, kad būtų genetiškai susiję su kitomis žinomomis ir vėliau gimusiomis šunų populiacijomis, sakė F. Lanoe.

„Imant jų elgesį, jie atrodo panašūs į šunis, nes ėdė žmonių parūpintą lašišą, – sakė F. Lanoe. – Tačiau genetiškai jie nesusiję su niekuo, ką žinome“.

Jis pažymėjo, kad tai galėjo būti prie žmonių pripratę vilkai, o ne visiškai prijaukinti šunys.

Palydovai jau prieš tūkstančius metų

Šis tyrimas atspindi dar vieną ilgametės partnerystės su Aliaskos Tananos slėnio genčių bendruomenėmis, kuriose archeologai dirba nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, etapą, sakė tyrimo bendraautorius, Aliaskos universiteto Šiaurės muziejaus archeologas Joshas Reutheris.

Prieš imdamiesi tyrimų, įskaitant ir šį, mokslininkai reguliariai pristato savo planus Hili Leiko (Healy Lake) kaimo tarybai, atstovaujančiai šių vietovių čiabuviams – Mendas Cha`ag genčiai. Taryba taip pat leido atlikti genetinius naujausių šios studijos radinių tyrimus.

Evelynn Combs, Hili Leiko narė, yra užaugusi Tananos slėnyje. Ji nuo vaikystės lankė kasinėjimų vietas ir mokėsi iš archeologų. Ji nuo paauglystės pažįsta F. Lanoe, B. Potterį ir J. Reutherį. Dabar ji pati yra archeologė ir yra atsakinga už minėtos genties kultūros išsaugojimą.

„Tai maža, bet labai svarbi detalė – gauti deramą leidimą ir gerbti tuos, kurie gyvena šioje žemėje“, – sakė E. Combs.

Hili Leiko nariai, E. Combs teigimu, nuo senovės savo šunis laiko mistiniais palydovais. Šiandien beveik kiekvienas jos kaimo gyventojas yra prisirišęs prie savo šuns. Pačios E. Combs vaikystė prabėgo su Rosebudu – Labradoro retriverių mišrūnu.

„Man labai patinka mintis, kad, sprendžiant iš duomenų, kad ir kaip seniai tai būtų buvę, kultūrinė patirtis, jog puoselėju tokį ryšį ir jaučiu tokią meilę savo šuniui, yra pasikartojanti, – sakė ji. – Žinau, kad istorijos bėgyje toks santykis visada egzistavo. Man tikrai labai patinka, kad galime pažvelgti į tyrinėjimus ir pamatyti, kad savo palydovus turėjome jau prieš tūkstančius metų“.