„Jie niekada to nedarė.“ Įdomūs faktai, kuriuos mažai kas žino

Filmai, serialai, knygos ir vaizdo žaidimai juos dažnai vaizduoja kaip triukšmingus, šiurkščius ir pavojingus barbarus. Tačiau kiek tame tiesos? Ar šie stereotipai pagrįsti istoriniais faktais, ar tai tik fikcija? Pažvelkime į tikrąją vikingų kilmę ir jų palikimą, kuris įkvėpė daugybę legendų visame pasaulyje.

Net pats žodis „vikingas“ tebėra diskusijų objektas. Viena teorija teigia, kad jis siejamas su irkluotojų keitimo tradicija laivuose, kai pavargusieji užleisdavo vietą kitiems. Kita versija teigia, kad terminas kilo iš senovinio skandinavų žodžio, reiškiančio jūrmylę.

Vikingai, kilę iš dabartinės Švedijos, Norvegijos ir Danijos, nukeliaudavo toli nuo savo gimtųjų kraštų. Jie aktyviai keliavo ir prekiavo visoje viduramžių Rytų Europoje, ypač dabartinės Baltarusijos, Ukrainos ir vakarų Rusijos teritorijose.

Šiame regione vikingai steigė prekybos postus, plaukė Volga ir Donu, pasiekdami Juodąją bei Kaspijos jūras. Iš ten jų keliai driekėsi iki Konstantinopolio ir Bagdado.

Bet kuo jie prekiavo? Viena pagrindinių prekių buvo vergai. Vikingai puldinėjo slavų žemes ir pardavinėjo užgrobtus žmones Bizantijos bei Islamo pasaulio turgavietėse.

Vikingai – pirmieji atradėjai

Daugelis nežino, kad vikingai pirmieji atrado ir pasiekė Farerų salas, Islandiją, Grenlandiją ir net Šiaurės Ameriką. Šiose vietovėse jie kūrė gyvenvietes, tačiau ilgainiui, iš visų jų apgyvendinta liko tik Islandija.

X a. pabaigoje europiečiai pradėjo mokėti vikingams už taiką, tikėdamiesi apsisaugoti nuo jų antpuolių. Anglai ir prancūzai skyrė milžiniškas išmokas – vienos karalystės duoklė siekė net 27 tonas sidabro.

Tačiau tai tik paskatino naujus vikingų išpuolius – supratę, kad jų grasinimai duoda pelną, jie vėl ir vėl sugrįždavo.

Kodėl vikingai leidosi į šiuos žygius? Vienareikšmio atsakymo nėra, tačiau egzistuoja kelios teorijos.

Viena jų teigia, kad priežastis buvo žemės trūkumas – vyresnieji sūnūs paveldėdavo šeimos turtą, o jaunesniesiems tekdavo ieškoti laimės kituose kraštuose.

Kita teorija teigia, kad Skandinavijoje buvo vyrų perteklius ir moterų trūkumas, todėl vikingų reidai neapsiribojo vien plėšimais – jie grobė moteris ir vesdavo jas kaip žmonas.

Taip pat egzistuoja versija, kad vikingų išpuoliai buvo kerštas už krikščionių vykdytą pagonių persekiojimą.

Kai Skandinavijoje įsitvirtino krikščionybė, pasikeitė ir valdymo sistema: karaliai pradėjo laikytis bendrų taisyklių, tarpusavio karai tapo retesni.

Be to, krikščionybė uždraudė vergovę tarp savo tikinčiųjų, o tai atėmė vieną iš svarbiausių vikingų žygių motyvų – prekybą vergais.

Progresyvi vikingų visuomenė

Vikingų visuomenė buvo suskirstyta į tris pagrindines klases: jarls – kilminguosius, karls – laisvuosius vyrus ir trellas – vergus. Įdomu tai, kad net vergai turėjo tam tikras teises ir galėjo išsivaduoti iš nelaisvės.

Pagal vikingų įstatymus, moterys turėjo tokias pačias teises kaip ir vyrai. Nors buvo įprasta, kad tėvai parinkdavo dukroms vyrus, jos turėjo teisę nutraukti santuoką ir ištekėti dar kartą. Vikingų moterys galėjo turėti nuosavybę, dalyvauti versle ir netgi kovoti mūšiuose greta vyrų.

Šioje visuomenėje nebuvo diskriminacijos pagal santuokinį statusą – visi vaikai, nepriklausomai nuo to, ar jų tėvai buvo susituokę, turėjo vienodas teises į paveldėjimą. Toks teisinis pagrindas buvo itin pažangus savo laikmečiui.

Priešingai paplitusiems stereotipams, vikingai labai rūpinosi higiena ir išvaizda. Jie reguliariai prausdavosi, prižiūrėjo plaukus, naudojo muilą, šukas ir šepečius, o tai buvo retas reiškinys daugelyje to meto Europos kultūrų.

Vikingai valgė įvairius maisto produktus, įskaitant jūros gėrybes, mėsą, paukštieną ir grūdus. Jie naudojo prieskonius, atvežtus iš kitų šalių, tačiau pagrindinis prieskonis buvo druska, kuri kartu su rūkymu padėdavo ilgai išlaikyti mėsą.

Vikingai taip pat aktyviai užsiėmė įvairiomis sporto šakomis, įskaitant imtynes, kumštynes, ieties ir akmenų mėtymą. Be to, jie praktikavo mažiau kovines veiklas, tokias kaip alpinizmas, plaukimas, čiuožimas ir slidinėjimas.

Mūšiuose vikingai dažniausiai naudojosi skydu, ietimi ir peiliu, vadinamu saku. Jarls (kilmingieji) pirmenybę teikė sunkiems dviašmeniams kirviams, kurie, kaip teigiama, galėjo vienu smūgiu perskelti žmogų per pusę. Lankai ir strėlės nebuvo populiarūs, nes vikingai juos laikė negarbingais ginklais, o kardai buvo naudojami tik ceremonijose.

Garsiausi vikingų kovotojai buvo berserkeriai, kurie mūšiuose dažnai patekdavo į beprotišką įniršį, suteikiantį jiems antžmogiškos jėgos, greičio ir gebėjimo ištverti net sunkiausias žaizdas.

Toks įniršis padėdavo jiems išgyventi net ir didelius sužalojimus, nepajuntant skausmo. Mokslininkai mano, kad berserkeriai į tokią būseną patekdavo dėl haliucinogeninių grybų arba alkoholio vartojimo.

Populiariausi klaidingi įsitikinimai apie vikingus

Vikingai niekada nenešiojo raguotų ar sparnuotų šalmų – tai XIX a. prasimanymas, kuris įsigalėjo dėl neteisingų vaizdų ir pasakojimų.

Iš tikrųjų vikingų šalmai buvo panašūs į kitų to meto Europos tautų naudotus šalmus, dažniausiai pagaminti iš geležies arba plieno, su nosies ir galvos apsaugomis.

Taip pat klaidingas įsitikinimas, kad vikingai gėrė iš savo priešų kaukolių. Šis mitas kilo dėl vertimo klaidos vienoje iš sagų.

Tikroji praktika buvo tokia, kad vikingai gėrė iš taurių, pagamintų iš morso ilčių, kurios buvo paplitusios to laikmečio Skandinavijoje.